Gamta šalia mūsų

Zita Bitvinskaitė / 2017-05-02 /

Net ir intymiausioje savo aplinkoje, kur prabundame kiekvieną rytą, mėgaujamės puodeliu kavos, dirbame ar ilsimės, auginame gėles, įsirengiame akvariumą, nusiperkame šuniuką ar švelniai murkiantį katiną, o pakėlę akis nuo kompiuterio instinktyviai už lango ieškome medžio žalumos, balto debesies krašto ar sparnais mojuojančio priklydusio paukščio.

Mus ramina lietaus lašai, jaukiai barbenantys į langą, ir garsai, primenantys upelio čiurlenimą. Balkone striksinti zylė, spalvotas klevo lapas ar žaismingai ant palangės pritūpęs drugelis verčia šypsotis ir padeda ištverti kasdienį stresą ar ligą. Tai taip įprasta, bet taip gyvybiškai būtina ir svarbu siekiant išlikti ir visapusiškai tobulėti. Tačiau gėlės, medžiai, gyvūnai – visa mus supanti gyvoji gamta – ne tik mūsų būties ar buities puošmena ir privalomas atributas, bet ir kur kas daugiau. Tai – dar nepažinti gyvi pasauliai, kaip ir mes, gebantys bendrauti, jausti, gydyti, gerinti mūsų aplinką ir netgi skaityti mūsų mintis... Ar tai vertiname, suprantame ir stengiamės, kad aplinka, kurioje gyvename, visada būtų gyva, jauki ir švari, o mes jai – besąlygiškai draugiški? Atsakymas į šį klausimą tupi mūsų balkone, stypso laiptinėje ar namo kieme – tariamai nematomo ir paslaptingo mūsų vidaus, kurį dažniausiai, kaip ir savo buto duris, užrakiname keliais užraktais, veidrodyje... 

Gėlės – kur kas daugiau nei puošmena

Visi auginame kambarines gėles namuose, biuruose, laiptinėse. Jokia naujiena, kad gėlės skleidžia energiją. Kaip ir žmogus ar bet kuris augalas ir gyvūnas, jos turi savitą energetinį lauką, kuris teigiamai ar neigiamai gali veikti šalia esančius kitus gyvus organizmus. Dažnai tenka matyti ant palangių auginamų daugybę įvairiarūšių gėlių. Vienos jų, net ir kruopščiausiai prižiūrimos,  skursta, kitos – puikiai auga ir žydi. Vienos gėlės mus aktyvina, kitos – ramina. Todėl patalpoje, kurioje miegame, reikėtų auginti raminančio poveikio gėles. Jų turėtų būti nedaug: naktį, nesant šviesos, augalai, kaip ir mes, naudoja deguonį ir išskiria anglies dioksidą. Mūsų močiučių mėgstamą alijošių miegamajame tikrai verta auginti ne tik dėl jo gydomųjų savybių: šis augalas ore sumažina kenksmingų medžiagų kiekį ir net naktį išskiria deguonį bei suvartoja anglies dioksidą. Tinka auginti ir rausvąjį jazminą, vėzdūnę... Darbo kambaryje prie rašomojo stalo tinka auginti difenbachiją: ji sugeria kenksmingas medžiagas, aktyvina smegenų kraujotaką. Fikusas kūrybiniam darbui tik trukdo, bet sugeria kenksmingas medžiagas, todėl tinka auginti prie spausdintuvo ar kopijavimo aparato. Ginura apsaugo lengvai pažeidžiamus žmones ir skatina jų kūrybiškumą, gebenė atgaivina ir pakelia nuotaiką. 


Mus veikia ir gėlių žiedų spalva: balta sukelia švaros pojūtį, oranžinė – erotiškumą, raudona – agresiją, mėlyna – skatina mąstyti. Mes taip pat veikiame gėles ir net galime joms padėti. Gėlių energiją sustiprina mūsų dėmesys: skatina augimą, imunitetą, daro įtaką grožiui. Jei dažnai pykstamės tarpusavyje ar net pykstame ant gėlės, ji silpsta ir gali visai sunykti. Todėl nesidrovėkime ilgėliau pastovėti šalia, pasigėrėti ar pagirti jos žiedų grožį: gėlėmis, kaip ir gyvūnais, reikia rūpintis taip, tarsi jie būtų mūsų šeimos nariai. 

Tik paklaidžiojusi po Europos didmiesčių gatves ir parkus, iš naujo pamilau senovinių lietuviško kaimo darželių gėles: bijūnus, rūtas, piliarožes, kamelijas, medetkas, snapučius, nasturtas... Jurginus „atradau“ Paryžiuje prie Eifelio bokšto. Dabar be jų neįsivaizduoju mūsų namų kaime, kur jau liepos pradžioje į dangų pradeda kilti šiltos ir linksmos įvairiaspalvių žiedų saulės. Kol prasidės vėlyvosios šalnos, darže jų užsidegs šimtai... Kiekvienas žiedas – spalvų derinio, gamtos ir žmogaus sukurtų formų stebuklas, kuriuo gali džiaugtis bet kuris praeivis. 

Mūsų kiemas

Mūsų gatvė – jauna ir graži. Nauji ne tik namai: čia gyvena daug jaunų, pasiturinčių šeimų. Tik pušynas, prie kurio ji prigludusi, jau kopia į brandos amžių. Jis mums – tikra palaima: visą dieną ten pilna močiučių ir jaunų mamų, ridenančių vežimėlius su miegančiais mažyliais, įvairaus amžiaus kaimynų, sportuojančių ar vedžiojančių šunis. Takas į pušyną eina pro pat mūsų laiptinę. Prie jos kelis kartus sodinome ir iš naujo persodinome krūmus – sidabrakrūmius, rododendrus. Aptvėrėme, bet neišliko. Dabar sodiname gėles. Tas, kurios ištvermingos – serenčius, melsves. Vėl aptvėrėme ir pastatėme ženklą, kad ant gėlių lipti ir dergti nevalia. Po kelių savaičių jis dingo. Jaunų ir žavių kaimynų vaikai ir augintiniai tvorelę nuvertė, gėles apdergė, sulamdė, o iš balkonų kažkas apmėtė nuorūkomis.

Kaimyninių namų gyventojai taip pat sumanė pagražinti savo kiemus: pasisodino įvairių medelių, krūmų. Tik dalį jų pamiršo aptverti. Kurį laiką neaptvertieji krūmai gražiai žaliavo, dabar – jau parudavę, negyvi. Skubėdama į darbą matau, kaip kiti jų kaimynai vedžioja įspūdingų veislių šunis ir atsainiai stebi, kaip šie pakėlę koją „laisto“ negalinčius nuo jų pabėgti krūmus. Neiškenčiu – primenu „laistymo“ pasekmes. Skolingi nelieka: gaunu „grąžos“.  

Vyko kasmetinė pavasarinė talka „Darom“. Pušyną prie namo tvarkėme ir mes – dvi vidutinio amžiaus moteriškės ir jauna šeima. Rinkom šiukšles, valėm traką ir rovėm avietes, kad maži medeliai gautų šviesos augti. Jauni, sportiško sudėjimo vyrukai tuo metu bėgiojo pro šalį, kiti – vedžiojo savo augintinius, stebėtinai panašius į juos pačius. Gera gamtoje. Šalia mėtėsi šiukšlės, bet jų žvilgsniai – pakelti į dangų... 

B. d.