Dažnas sąmoningas miško savininkas nekerta savo miško vien todėl, kad nenori sunaikinti savo turto, savo miško ekosistemos. Šiandien paplitęs, ypač intensyvus miško naudojimas daug kam yra nepatrauklus. Nuovokus ūkininkas supranta, jog nukirtus savo mišką plynai, teks įsivelti į ilgą želdinių atkūrimo ir priežiūros maratoną. Ką daryti?
Išeitis – atsakinga miškininkystė. Nenorėčiau, kad manytumėte, jog šis ūkininkavimo miške būdas yra nukrypimas nuo normos. Veikiau plantaciniai miškai, monokultūros, ištisinis miško „ravėjimas” yra anomalija. Pagrindiniai darbai, kuriuos reikės atlikti ūkininkaujant atsakingai – atrankiniai, kai kada atvejiniai kirtimai, jaunuolynų ugdymas, retinimo, einamieji kirtimai ir santiartinės apsaugos priemonės. Taigi, darbų ir priemonių yra išties daug, tik visa tai reikia atlikti su didesniu rūpesčių, intensyvesne darbų kontrole. Ir, žinoma, tai labai įdomu.
„Jei norėčiau savo mišką prižiūrėti gamtiškai, turbūt reikėtų viską numesti likimo valiai”. Netiesa. Biologinės įvairovės išsaugojimo šalininkai nėra nusiteikę prieš medžių kirtimą. Priešingai. Daugelis miškų yra dramatiškai pakeisti, per aukšto skalsumo, tai yra per tankūs. Tokie medynai netinkami kai kuriems paukščiams skraidyti. Visa biologinės įvairovės apsauga sukasi apie buveinių įvairovę, daugiausia kalba eina apie retmių, aikštelių, plikų šlaitų ir neužželiančių pelkių išsaugojimą. Intensyvioje miškininkystėje rekomenduotinas medžių lajų susivėrimo principas natūraliame miške tikrai nėra toks svarbus. Dar vienas dabartinių miškų trūkumas yra vienaamžiai medynai. Kada visi miško sklypo medžiai yra vienmečiai, darnus medžių kaitos ciklas – senas griūva, jaunas užima jo vietą, dramatiškai sutrinka. Retindamas mišką atsakingai, biologas stengtųsi savo medyną išlaikyti arba suformuoti įvairiarūšį. Tai didelis saugiklis. Kai sklype auga 100% eglių (10E), užėjus eglių ligai, visas medynas nunyksta. Jei išmintingas medkirtys puoselės 50% eglės 30% juodalksnio, 20% drebulės (5E3J2D) medyną, užėjus eglių ligai, medynas nepražus. Ūkininkaujant gamtiškai, dažnai norėtųsi netgi intensyviai pakirsti. Kaip bebūtų, visiems galioja vienodos miško kirtimo taisyklės, todėl perlenkti lazdos niekam nėra galima.
„Jei atsakingas ūkininkavimas miške toks naudingas, kodėl jis nepopuliarus?” Manau toks ūkininkavimo būdas verslininkui nerūpi dėl ilgalaikių sutarčių su miško savininkais nebuvimo. Principas – padarei – gavai atlygį – dingai. Valstybiniuose miškuose nepasitikima girininkijomis, neleidžiama specialistams dirbti kūrybingai. Taip pat šis sektorius yra savotiškai užstrigęs „komunizmo” kūrime – siekia nukirsti prastus miškus ir pasodinti geresnius. Darni miškininkystė patraukliausia smulkiam miško savininkui. Taip galima pajamas gauti per ilgą laikotarpį, išvengiant kai kurių išlaidų.
Pagaliau žmogus gali išties suprati, jog jis turi ne šiaip kažką, o mišką. Jo šeimos ūkis žino ką turi, jam žinoma kokių tikslų savo miške norisi pasiekti. Suprantama kokius darbus būtina atlikti greitai, o kokius reikalus miške galima palikti savieigai. Kokie paukščiai, žvėrys čia gyvena, kurie medžiai vertingiausi. Jei jūsų miške auga retos žolinių augalų, grybų, samanų, kerpių rūšys, negi tai nesvarbu? Juk tai didina jūsų turto vertę.
Nuo ko pradėti? Reikia domėtis, ieškoti literatūros miškininkystės, miško ekologijos tema, ieškoti seminarų, paskaitų. Dar geriau, neakivaizdinės studijos, bet tai, žinoma, jau prabanga. Bet kokiu atveju, būtina išlikti miško savininku, jį valdyti ir suprasti bei konsultuotis su profesionaliu miškininku.
Konsultuoju miško sąvininkus atsakingos miškininkystės klausimais. Kreipkitės visoje Lietuvoje. +370 622 93088, pasimatuokeiguliokepure@gmail.com
