Ir aš tvirtai manau, kad po Kovo 11-osios suklysta atkuriant ir įteisinant vieną iš svarbiausių mūsų tautos simbolių. Suklysta, nes dailininkui Arvydui Každailiui akivaizdžiai nepasisekė sukurti XXI a. lietuvius įkvepiančio, skatinančio, vienijančio, keliančio pasididžiavimą ženklo, o mes ėmėme ir patvirtinome nei šiokį, nei tokį jo kūrinį.
A. Každailio Vytis šiandien gyvenantiems tiesiog spinduliuoja atgrasia plikbajoriška dvasia, o žirgas panašesnis į besituštinantį kuiną nei į eiklų ristūną. Man atrodo, kad patvirtintasis Vytis tiesiog programuoja mūsų nesėkmes ir gėdingą kapituliavimą susidūrus su rimtesniais dabartinio ir būsimo gyvenimo iššūkiais. Labai apmaudu. Juolab kad nežinia kodėl buvo visiškai atsisakyta sėkmingo prieškarinio Juozo Zikaro spendimo – veržlaus žirgo ir ryžtingo raitelio grakščios dermės. Atsisakius kertinių mūsų simbolio savybių, tesugebėta pasiūlyti ne paties geriausio Lietuvos istorinio tarpsnio, kurio muziką užsakinėjo bajorija, neskoningą butaforiją, mažai ką bendro turinčią su mūsų tauta. Iš čia ir tas nemažos dalies bendrapiliečių nepasitenkinimas dabartiniu valstybės herbu. Iš čia ir visokios iniciatyvos stilizuoti bei adaptuoti Vytį. Iš čia ir visai nesenas akibrokštas, kai pagrindinėje Seimo posėdžių salėje parlamentarai panoro pasikabinti ne patvirtintą etaloninį valstybės herbą, o naują Vyčio stilizaciją. Deja, ir pastarasis bandymas buvo nesėkmingas. Tiesa, kitaip ir būti negalėjo, nes kai yra klaidingas atskaitos taškas, rasti sėkmingą sprendimą beveik neįmanoma. Taigi, pirma turime ištaisyti pamatinę klaidą. Ir kuo greičiau, tuo geriau. Beje, kartu nepamirškime ištaisyti ir lietuvių kalbos gramatikos klaidų, kurios „puošia“ Seimo informacines lentas prie durų į svarbiausią valstybės instituciją.
Medžio Lietuva irgi tarp dangaus ir žemės – kaipgi bus: viena, devynios ar keturiasdešimt dvi miškų urėdijos? Nors neseniai Seimo įstatymo pataisa įteisintos 42 miškus prižiūrinčios įstaigos, vis dėlto neaišku, kaip ilgai ir ar išsilaikys ši nuostata. Šiuo metu miškininkų bendruomenė dar ieško geriausio sprendimo. Matyt, po vasaros atostogų padėtis šituo atžvilgiu taps aiškesnė. O kol kas galime pasidžiaugti šalyje atsigaunančia prekyba padarine mediena – nuo pavasario paklausa po truputį didėja. Pasak verslininkų, tai leidžia kompensuoti tebesitęsiantį prekybos miško žaliava su užsienio bendrovėmis sąstingį. Paroda „Baltijos miškai 2015“ parodė, kad vėl ima augti susidomėjimas ir medienos ruošos, miškų priežiūros, biokuro gamybos technika bei naujomis technologijomis.
Vasarai atėjus, dažnam būna aktualu, kur nuvažiuoti, ką naujo pamatyti, ką sužinoti. Tokiu atveju labai padės birželio žurnale spausdinamas pokalbis su naujuoju Saugomų teritorijų tarnybos vadovu Albertu Stanislovaičiu, žadančiu nemažai įdomių dalykų jau šį atostogų sezoną. Šios tarnybos specialistai baigia paruošti net 50 saugomų teritorijų vietų, kuriose bus naujai sutvarkyti išskirtiniai gamtos ir kultūros objektai. Šiame numeryje spausdiname pokalbį ir su naujuoju Miškų tarnybos vadovu Pauliumi Zolubu. Jis apžvelgia pastarųjų 25 metų šalies valstybinių miškų raidą ir pateikia su tuo susijos įdomios informacijos, pabrėždamas, kad šiuo laikotarpiu labiausiai keitėsi mūsų visuomenės požiūris į miškus. Verta perskaityti ir Gintaro Bleizgio rašinį „Laimingi, kurie renkasi gyvenimą“. Jame autorius atvirai rašo apie savo potyrius, kurie dvasiškai jį praturtino po Kovo 11-osios Lietuvoje. Tikiuosi, kad rasite ir daugiau svarbių bei naudingų rašinių.
