Galvokime ir apie būsimus šimtmečius

Albertas Žostautas / 2015-07-09 /

Minėdami atkurtos Lietuvos dvidešimtpenkmetį, turime pripažinti, kad mums sunkiai sekasi kurti tikrai demokratišką ir gyvybingą šiuolaikinę valstybę. Nors matome ir neabejotinų šalies laimėjimų, bet kasdieniame gyvenime, kad ir kur pažvelgsi – įsisenėjusios bėdos. Už tai atsakomybė tenka mums visiems, šiandien gyvenantiems šiame Baltijos pakraštyje. Bet labiausiai – mūsų valdžiai, turinčiai reikiamus įgaliojimus veiksmingai tvarkyti kraštą. Tvarkyti, kad būtų ne gėda prieš mus pačius bei likusį pasaulį. 

Tuo pat metu privalome tinkamai rūpintis ir tautos gyvastimi ne vieną šimtmetį į priekį. Deja, apie būsimus Lietuvos šimtmečius galvoti neišeina, nes dar labai neaiškūs ir patys artimiausi dešimtmečiai. Neaiškūs ir dėl pasaulio grėsmių, ir dėl prieštaringų mūsų norų bei vykdomos politikos savo pačių atžvilgiu. Kai iš priešiškai nusiteikusių kitataučių išgirsti priekaištus dėl savo tapatybės ir kalbos, gali suprasti tą nusikalstamą norą ištrinti mus iš pasaulio žemėlapio. Tačiau kai turintys valdžios galių lietuviškai kalbantys bendrapiliečiai pradeda išsižadėti mūsų protėviams šimtmečiais buvusių pačių svarbiausių dalykų ir be jokios savigarbos bei gilesnio supratimo ima pataikauti kažkam ten, už sienos, tampa akivaizdu, kad mūsų išlikimas kybo ant plauko. Ir tas plaukas vis labiau plonėja, kai nusprendžiama pažeisti Konstituciją, žūtbūt pakeisti savąją abėcėlę ir skirstyti savo piliečius į lygius ir lygesnius, rašant nelietuviškos kilmės asmenvardžius. Atsipeikėkime ir susimąstykime. Ir neužmirškime Karaliaus Mindaugo bendravardžio – Mindaugo Karaliaus įžvalgaus perspėjimo: „Jei kažkam dabar Lietuvoje trukdo lietuvių kalba, vėliau trukdys ir lietuviai.“

Nors šių metų vasara dar nespėjo mūsų nudžiuginti ypač gerais orais, atostogų metas vis viena daro savo – rimtesni darbai jau planuojami tik rudeniop. Be to, šiuo metu miškuose ribojama intensyvi veikla. Tad nieko nuostabaus, kad medžio Lietuvoje stojo sezoninis atokvėpio metas. Tiesa, ne visiems ir ne visur. Vis dėlto dabar ne pats darbingiausias laikas. Tačiau nespėsime gerai apsidairyti, ir vėl pasirodys pirmieji rudens ženklai, kviečiantys toliau tęsti įprastus kasdienius darbus. Na, o kol kas pasidžiaukime vasara ir pasinaudokime galimybėmis pakeliauti, geriau pažinti ne tik platųjį pasaulį, bet ir savo kraštą bei jos gamtą. Tikrai būsime apdovanoti pažinimo džiaugsmu ir pasijusime dvasiškai praturtėję bei sustiprėję. Nenumokime ranka ir neatsisakykime šitų svarbių vasaros galimybių.

Liepos mėnesį žurnalas lanko Seinus, ten gyvenančius tautiečius, domisi tenykščiais lietuvių ir lenkų santykiais, kurių, kad ir kaip žiūrėsi, niekaip neišeina pavadinti džiugiais. O gaila. Taip pat toliau tęsiame šiemet pradėtą rašinių ciklą apie šalies miškininkystės pokyčius, atkūrus nepriklausomą valstybę. Šįkart žvelgiame į privačius miškus, kurių savininkai nuo metų pradžios buvo papildomai apmokestinti 5 % mokesčiu. Kažkodėl buvo nuspręsta tik šitai žmonių grupei padidinti pajamų mokestį nuo 15 iki 20 %, visiems kitiems paliekant ankstesnį. Galgi vasara padės Seimo nariams suprasti savo klaidą ir pasistengti rudenį ją ištaisyti? Matysim. Diskusijos tęsiasi ir dėl Kuršių nerijos miškų bei kraštovaizdžio ateities: pastarieji šio rekreacinio ploto stambūs gaisrai tiesiog reikalauja skubaus sprendimo, kaip toliau elgtis su ten vyraujančiais augalais – kalninėmis pušimis. Nieko nedarant, toliau sėdėti ant parako statinės – tiesiog savižudiška, ir tai jau supranta visi diskusijų dalyviai. Ačiū Dievui. Tikiuosi, kad besimėgaudami vasaros teikiamais malonumais, rasite žurnale ir daugiau įdomių bei svarbių rašinių.