Klydome, klystame, bet einame į priekį

Gitanas Nausėda / 2015-09-11 /

Pusę šimtmečio buvusi inkorporuota į svetimą imperinę valstybę, Lietuva 1990 m. atgavo nepriklausomybę ir įgijo galimybę pati tvarkyti savo gyvenimą. Dabar, po 25 metų, šalies ekonominio būvio su anų laikų situacija net lyginti neįmanoma.

Viena yra vadovautis skaičiais, kaip kad BVP vienam gyventojui ar nedarbo lygis, kita – tiesiog vertinti permainas mūsų gyvenime, kaip pasikeitė mūsų miestai, gatvės, kaip atrodo prekybos centrai, pagaliau ir žmonių apranga – visa skiriasi, kaip juoda ir balta. Jaunam žmogui, nepatyrusiam abiejų sistemų gyvenimo, net iš senų fotografijų galima suprasti, kaip toli Lietuva nuėjo: ten mes matomi tokie lyg išsigandę, kažko bijantys, kažko negalintys pasakyti, kažkuo vienodi, pilki. Tam tikra prasme net savo gyvenimo kelio negalėjome laisvai pasirinkti. Šiandienos žmonės tikrai yra savo likimo kalviai, tiesa, ta sistemų kaita lėmė, kad dalies žmonių, veikiau menkesnio išsilavinimo, vyresnio amžiaus ar turinčių tam tikrų negalių, likimas nesusiklostė taip sėkmingai, dėl to dalis visuomenės, matyt, turi pagrindo skųstis, kad esant anai sistemai buvo geriau, saugiau, patogiau. Vis dėlto tokių žmonių dalis tikrai yra nedidelė, ir ta aktyvioji visuomenės dalis gali teigti, kad štai šiandien kiekvienas turi visas galimybes siekti maksimumo, siekti pagal save susitvarkyti savo gyvenimą, ir siekiančiam tai daugiau ar mažiau pavyksta.

Valstybės atsikūrimo pradžioje buvo padaryta ir klaidų. Viena – ne visai tinkamas privatizacijos procesas. Tuomet pasirinktasis investicinių čekių modelis sudarė sąlygas neteisybei, apgaulėms. Buvo manyta, kad išdalyti investiciniai čekiai padės išskirstyti vadinamąją „liaudies nuosavybę“ visiems po truputį, bet, kaip parodė gyvenimas, atsitiko kitaip. Žmonės, staiga tapę savininkais-akcininkais, tam nebuvo pasirengę, jie stengėsi kuo greičiau tomis akcijomis atsikratyti, tad didumą čekių pusvelčiui supirko apsukruoliai. Tokios privatizacijos rezultatas buvo atsiradusi ryški diferenciacija tarp praturtėjusių ir daugumos neturtingųjų. 

Kitas dalykas – praradome kokius 3 ar 4 metus, kol toji nuosavybė atsidūrė galinčių ja pasirūpinti rankose. Žinoma, ne visi tie atsiradę stambūs savininkai buvo to verti. Dalis turto atsidūrė kriminalinio pasaulio rankose; tie žmonės galbūt sugebėjo apgauti kitus, valstybę, bet ilgą laiką efektyviai valdyti įgyto turto negali. Tad ta ekonomikos kriminalizacija, pasireiškusi ankstyvaisiais nepriklausomybės metais ir pridariusi daug žalos, dabar jau praktiškai išnykęs reiškinys. Turtą, įmones valdo verslininkai, turintys tam gebėjimų bei žinių ir galintys užtikrinti jų konkurencingumą.

Tarp kitų klaidų – ir negebėjimas sukontroliuoti bankų sistemos. 1992–1994 m. augo įvairios nelegalios kredito įstaigos, rinko indėlius, žadėdamos nerealias palūkanas, valdžiai per daug nekreipiant į tai dėmesio; vėliau jos žlugdavo, kartu dingo įneštos žmonių santaupos. Galų gale buvo susigriebta, sureguliuota įstatymų bazė, tokios įmonės išnyko, bet nuostoliai padaryti dideli.

Dabartinė mūsų valstybės ekonomikos struktūra tam tikru mastu užduota dar buvusios sovietinės sistemos, nemažai stambių įmonių pastatytos anuomet. Privatizavus dalis bankrutavo, bet dalis išliko – tos, kurių naujieji savininkai pasirūpino, kad jos būtų modernizuotos ir konkurencingos. Tokių išgyvenusių įmonių ir naujų sukurtųjų veikia nemažai. Galima sakyti, kad Lietuvos ekonominės struktūros išskirtinis bruožas, palyginti su kitomis Baltijos valstybėmis, yra gana didelis apdirbamosios pramonės svoris ir šiek tiek mažesnė paslaugų sektoriaus dalis. Tai naudinga tam tikrais atvejais, ypač ekonominių krizių metais sušvelnina kritimą. Aišku, tas pastarasis kritimas ištikus visuotinei krizei 2009 m. Lietuvai buvo labai skaudus, jis susijęs ne tiek su mūsų pramonės, apskritai ekonomikos struktūra, kiek su išorinės aplinkos procesais, kuriems mūsų dabartinis ūkis labai jautrus. Kita vertus, ir pas mus pasireiškė tam tikros ekonomikos perkaitimo tendencijos, o tada kaip tik užėjo du debesys vienu metu: sprogo du nekilnojamojo turto muilo burbulai, atėjo ir kitos užsienio šalis užgriuvusios negandos – todėl 2009 m. kritimas buvo neišvengiamas. 

Kokia tikėtina tolesnė mūsų ūkio raida? Turbūt sparčiau plėtosis šakos, imlios naujosioms, ypač IT, technologijoms: jau dabar Lietuvoje steigiasi stambių korporacijų informacijos apdorojimo, apskaitos centrai. Vis dėlto apdirbamosios pramonės lyginamasis svoris per artimiausius 10–20 metų išliks didelis. Žemės ūkis pagal indėlį į bendrą šalies BVP gal ir nesukurs daugiau pridėtinės vertės nei dabar (4–4,5 %), bet pastaruoju metu jis tampa modernesnis, efektyvesnis, konkurencingas tarptautinėje rinkoje. Tad galima tikėtis, kad ateityje šis sektorius gal ir neužims svarbiausių pozicijų Lietuvos ekonomikoje, bet taps imlus inovacijoms ir tobulės, nors žemės ūkis tradiciškai laikomas konservatyvia šaka.

Bene didžiausias socialinis rūpestis jau kuris laikas yra emigracija. Jos priežastys objektyvios. Kai Lietuvoje pragyvenimo lygis buvo kelis kartus – ne procentais – žemesnis nei Vakarų šalyse, tuo metu atsivėrė visi vartai į ES pagal prisiimtus įsipareigojimus dėl laisvo prekių, kapitalo ir darbo jėgos judėjimo – tada žmonės ir pasinaudojo galimybe daugiau užsidirbti. Kaip bus ateityje? Jeigu BVP vienam gyventojui toliau artės prie ES vidurkio ir tų šalių, į kurias daugiausia važiuojama, lygio, šis procesas turėtų slopti ir išvykstančių bei grįžtančių srautai anksčiau ar vėliau išsilyginti. 

Žinoma, yra ir pusiau ekonominių emigruoti skatinančių priežasčių. Daliai žmonių nepriimtina, kad čia negali pradėti savo verslo, kad patiria abejingumą ar panieką iš valdžios institucijų. Sveikatos apsaugos sistema paprastam žmogui irgi nėra palanki, o švietimo reformų klystkeliai lėmė, kad dalis baigusių mokyklas nemato galimybės studijuoti čia, išvyksta ir daugelis nebegrįžta. 

Kartais žmogui išvis sunku rasti darbą, o įmonininkai jau skundžiasi, kad neranda darbuotojų. Tačiau jeigu darbdavys aukštos kvalifikacijos, patyrusiam specialistui siūlo dirbti už minimalų atlyginimą, šis tikriausiai pamano, kad jį laiko kvailiu, ir pasuka kitais keliais.

Taigi yra visas kompleksas priežasčių, kas skatina emigraciją ir kur mums reikia pasitaisyti.