Su Lietuvos vardu – per pasaulį

Alfonsas Kazitėnas / 2016-08-06 /

Lenkija – artimiausia mūsų kaimynė iš pietvakarių pusės. Su ja turime 110 km nusidriekusią bendrą sieną. Pasaulio mastu – nykštukė, bet Europoje viena didžiausių valstybių. Iš pietų į šiaurę tęsiasi 650 km, iš rytų į vakarus 690 km. Tranzito šalis, jos keliais dieną naktį nenutrūksta europinis krovinių srautas. 

Gražiausia Lenkijos vieta – Tatrai

Lenkijos valstybės kūrimosi laikais didžiuliai miškai dengė bemaž visą šalies teritoriją. Vyravo lapuočių, daugiausia ąžuolų, bukų ir skroblų, medynai, plačiai paplitę derlinguose vidutinio drėgnumo dirvožemiuose. Didesnė plačialapių medynų dalis iškirsta. Viduramžių miškus mena tik išlikę vietovardžiai, kaip Dombrova, Bukovnas ir kt. Spygliuočių būta gerokai mažiau. XVIII a. miškai dar užėmė du penktadalius šalies teritorijos, o po Antrojo pasaulinio karo – vos penktadalį. Susidarė geografinis paradoksas: plačialapių miškų ribose medynai atkuriami spygliuočių želdiniais, daugiausia pušimis. Vakaruose ir pietvakariuose išliko mišrieji miškai su ąžuolais ir bukais. Kalnuose dažniausiai auga kėniai. 

 Atkuriant iškirstus ir veisiant naujus, miškų šalyje padaugėjo, dabar jie užima bemaž 29 % šalies teritorijos. Miškai ošia 9,2 mln. ha plote, bet pasiskirstę labai netolygiai. Daugiausia susitelkę pietų ir šiaurės vakarų vaivadijose, čia miškingumas siekia 35–49 %. Per porą dešimtmečių miškų plotai padidėjo 330 tūkst. ha, o iki 2050 m. lenkai planuoja padidinti šalies miškingumą dar apie 4 nuošimčius panaudodami prastas žemes. Daugelio keliautojų nuomone, gražiausia Lenkijos vieta – Tatrai. Kalnų viršūnes visus metus dengia sniegas. Statūs šlaitai, vaizdingi slėniai, daug erdvės ir daug miškų žalumos. Smagu pailsėti kėnių paunksnėje, pasigrožėti kalnų ožiais ir švilpikais. Pamatyti aukščiausią šalyje 2499 m Rysų viršukalnę, aukščiausią 70 m Didžiosios Siklavos krioklį.

Tarsi mūsų miškų tęsinys

Lenkijoje tokie pat sausi šilai, smėlėti keliukai per jų platybes. Nereikėtų stebėtis, nes nemenką dalį lietuvių etninių žemių nusavino lenkai. Augustavo giria – didžiausias masyvas Nemuno ir Vyslos vandenskyroje. Lenkijai tenka 114 tūkst. ha, Lietuvai – 27 tūkst. ha (Kapčiamiesčio giria). Viena didžiausių miško bendrijų Centrinėje ir Rytų Europoje. Senolė dunkso Baltijos aukštumose, Augustavo lygumoje, kurią paliko nuslinkdami ledynai. Priklauso Augustavo, Suvalkų ir Seinų administraciniams vienetams. Išskirtinis jos bruožas – žemyninės kopos. Miškų apsuptyje telkšo Vygrių, Saino, Balčio, Mėtos, Sirvo, Kaleitų, Bliznos, Mario ir kiti ežerai. Masyve klimatas atšiaurokas. Vyrauja spygliuočių medynai, daugiau kaip du trečdaliai tenka pušims, kur ne kur įsimaišę ąžuolų ir skroblų. Daug senų medžių, kurių amžius siekia 120 metų. Vidutinis medžių aukštis 30–40 m. Pasitaiko šlapynių ir pelkių, kuriose auga beržai ir juodalksniai. Kai kurios rūšys, kaip liekninis beržas, kukmedis, užsikonservavusios. 

Augustavo giria senovėje buvo daug didesnė, apėmė nemažą dalį Baltarusijos, Mazovijos ir Lietuvos. Kadaise šiose apylinkėse gyveno baltų gentis jotvingiai. Dėl gyventojų migracijos ir karų spartesnis šių vietovių apgyvendinimas prasidėjo tik XV a., kai giria jau buvo sudarkyta į atskirus miškus. Tie miškai tapo karaliaus nuosavybe, juose didikai medžiojo stumbrus, taurus, briedžius, elnius, šernus. Ilgainiui vis daugiau kirsta, mediena plukdyta į Baltijos uostus. Per 1863 m. sukilimą daug jo dalyvių glaudė giria. Koži Rineve yra sukilėlių kapinės. Į šiaurės vakarus nuo Augustavo miesto išsiskiria šventa vieta. Manoma, kad tai tikėjimo gamtos galiomis laikų religinių kultų vieta. Šiuo metu čia stovi medinė koplyčia, akmeniniai ir mediniai kryžiai. Įrašas ant vieno iš kryžių skelbia, kad šioje vietoje 1283 m., prieš išvykdamas į Sembą, pakrikštytas Jotvingių karvedys Komantas. 

Girioje įsteigtas Vygrių nacionalinis parkas, 17 draustinių. Parkas apima šiaurinę dalį, jame saugomos 75 augalų rūšys, iš jų 22 gegužraibės. Prie išnykimo ribos medauninkas ir plikaplaiskė. Mėginta šiuos augalus platinti dirbtinai, ir eksperimentas pavyko. Parke yra 42 ežerai. Vaizdingiausias – Vygrių, išsiskiriantis iš kitų vingiuotomis pakrantėmis, pusiasaliais, salomis ir aplinkinėmis kalvomis. Ežeras užėmęs 2087 ha, didžiausias gylis 73 m, prie jo yra paplūdimys, organizuojamos vandens pramogos. Vaizdingiausiose vietose įrengti dviratininkų ir pėsčiųjų takai, daug stovyklaviečių. Parko muziejuje eksponuojami gamtos lobiai, supažindinama su vietovės etnografija, žvejybos istorija.

Garsioji Belovežo giria

Ji mena Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos laikus, anuomet vadinta Baltvydžio vardu. Seniausias Europoje lygumų miškas, pirmykščių miškų sala su ypatinga augmenija ir gyvūnija. Saugomi 500 metų neliesto miško fragmentai, vos ne į 50 m aukštį iškopusios eglės ir pušys. Ąžuolų pastogė dvelkia amžių gūduma, padavimais ir pasakomis. Girioje ne tik stumbrų kaimenės ganosi laisvėje. Nudžiūvę, vėjo išversti medžiai paliekami taip, kaip buvę. Priskaičiuojama apie 1100 augalų, 270 paukščių, 60 žinduolių rūšių. Įvertinus girios gamtines ir biologines ypatybes, 1932 m. įsteigtas pirmasis šalyje nacionalinis parkas. Ir Belovežo girios, ir Bebrynės žemosios pelkės nacionaliniai parkai garbingai įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Todėl visi veržiasi pamatyti tą gamtos stebuklą. Nuostabioje aplinkoje įsikūrusi parko direkcija su aukštai virš apylinkių galvą iškėlusiu apžvalgos bokštu, iš kurio galima pasižvalgyti po tolius. Tame pačiame pastate yra viešbutis su restoranu, kur gali apsistoti parko lankytojai ir svečiai, nemažą pastato dalį užima gamtos eksponatų turtingas parko muziejus. Įspūdingi pasivaikščiojimai po girią, kelionė turistiniu siauruku geležinkeliu, tai klaksinčiu per senuosius medynus, tai išnyrančiu vandens telkinių pakrantėse. 

Romintos giria

Jos pradžia – Vilkaviškio rajone. Nuo Vištyčio ežero driekiasi 27 km į vakarus, per Karaliaučiaus kraštą nukeliauja į lenkų žemes iki Seklapės. Girią senieji prūsai laikė šventa, joje I–II a. buvo atliekamos aukojimo apeigos. Kryžiuočiams įsigalėjus, girioje medžiodavo ordino magistrai ir jų svečiai. Vėliau joje pastatytuose vasarnamiuose poilsiaudavo Prūsijos karaliai. Girią ypač mėgęs imperatorius Vilhelmas II. Prūsijos ir Rusijos karo metais miškų prieglobstyje slėpėsi kariuomenės žiaurumo įbauginti gyventojai. Su jais 1757 m. rugpjūtį – ir Tolminkiemio pastorius Kristijonas Donelaitis. 

Lenkija iš kitų kraštų išsiskiria įspūdinga istorija, nuostabiu kultūriniu paveldu, daugelis jos lankytinų vietų žinomos visame pasaulyje. Lenkai išsiskiria religingumu, senomis katalikų tikėjimo tradicijomis. Gražūs jų didmiesčiai, ypač Krokuva, jos širdis – Vavelio kompleksas su pilimi ir katedra. Krokuvos katedroje karūnuoti beveik visi Lenkijos ir Lietuvos karaliai. 

Šalyje daug vietų, kurias dera ir mums aplankyti. Tai memorialas Griunvaldo apylinkių laukuose, kur į lemiamą mūšį su kryžiuočiais lietuvių pulkus vedė Vytautas Didysis. Neblėstanti Žalgirio mūšio šlovė, kai 1410 m. liepos 15 d. buvo palaužta nuožmiausio priešo – Kryžiuočių ordino galybė. Tai muziejus ir paminklas Pščelniko miške, anksčiau vadintame Soldino giria, Atlanto nugalėtojams, tragiškai žuvusiems lietuviams lakūnams Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui.