Kas atsitiko, kad nebemylim savo Tėvynės, nebemylim savęs? Kodėl vos per dešimtmetį mūsų vaikai tapo labiausiai prasigėrę ir prasirūkę Europoje, o dabar pradedame vytis europiečius narkotikų vartojimo srityje? Kas atsitiko, kad Lietuvos šeimoje vaikui vidutiniškai skiriamos 7 minutės per dieną, o alkoholiu apsinuodijusių 7–14 metų amžiaus vaikų skaičius per 6 metus išaugo 17 kartų? Kas atsitiko, kad Lietuvoje atsirado negirdėtas fenomenas – vaikų alkoholinės psichozės, o mūsų vaikai yra vieni labiausiai besižudančių pasaulyje?
Suprantama, į šiuos sunkius klausimus nelengva atsakyti. Tada vėl norisi paklausti, o ką padarėm, kad taip nebūtų? Ar išgirdom, kai mokyklose per apklausas vaikai rašė: „Darykit ką nors, mūsų klasėje nebėra negeriančių, neleiskit, kad vaikams būtų parduodamas alkoholis.“ Ar išgirdom, kai Seimo Ekonomikos komitete Lietuvos mokinių parlamento atstovai prašė neleisti reklamuoti alkoholio? Atsakingai sakau – neišgirdom. Neišgirdom ir perspėjimo, kad, mamoms pradėjus rūkyti, jų pavyzdžiu paseks ir vaikai, nes mama buvo paskutinis barjeras, saugojęs vaiką nuo agresyvaus verslo pasaulio ir rodęs, kaip reikėtų elgtis. Kai mamos pradėjo rūkyti, tragiškai išaugo ir rūkančių vaikų skaičius.
Bet ar tikrai mums nerūpi? Juk tai mes suaukojame milijonus gerumo ir labdaros akcijų metu, kad nupirktume medicininę įrangą kenčiančiam vaikui ar apmokėtume brangų gydymą kitoje šalyje. Vadinasi, nesam šalti ir abejingi. Tačiau problemos prasideda tada, kai patys turim padaryti kažką konkretaus, kad išsaugotume ryšį su savo vaikais ir parodytume jiems sveikos gyvensenos pavyzdį. Vos tik nuėję į mokyklą daugelis tėvų pradeda priekaištauti mokytojams dėl netinkamo vaikų ugdymo. Tačiau sudalyvauti žygyje į gamtą kartu su savo vaiku norą pademonstruoja tik keli tėvai iš daugelio.
Matyt, mums, posovietinei visuomenei, vis dar neišdyla kolektyvinės atsakomybės samprata, kai manoma, kad už visas blogybes atsako kažkas kitas, bet ne aš. Daug lengviau pro langą matyti grįžtantį girtą kaimyną ir jį kritikuoti, bet vis dar rūkyti mašinoje šalia savo vaikų ar balkone, nors aukščiau esančiame miega kaimynų vaikas. Daug lengviau kalbėti apie tai, kad maiste gausu nenatūralių maisto priedų, kad žuvis atkeliauja iš užterštų tvenkinių ir pan. Tačiau Lietuvoje pro automobilio langą pamatysit dirvonuojančius laukus, krūmais apaugti baigiančias pievas. Turime visas galimybes užsiauginti ir pasigaminti sveiko ir ekologiško maisto, tik ar tuo pasinaudojam. Verkiam, jog lietuviai per mažai uždirba, kad galėtų investuoti į fizinį aktyvumą. Bet sutikit, kad miško takelis ar stadionas prie mokyklos vis dar nieko nekainuoja. Neretai mūsų sportas apsiriboja alaus butelio kilnojimu priešais televizoriaus ekraną. Nejaugi manome, kad to nemato mūsų vaikai?
Kartais bandau save įsivaizduoti septynmečio vaiko kailyje. Kas turėtų man pasakyti, kad gerti yra galbūt negerai? Nuo trečiojo gimtadienio ant mano vis dar vaikiško stalo dedamas „vaikiškas šampanas“, kad aš perimčiau „tinkamus“ socialinius modelius. Juk mano gyvenimo mokykla ir pagrįsta stebėjimu. Kai pradedu suvokti pasaulį pamatau, kad visos šventės švenčiamos išgeriant, o negeriantis žmogus laikomas keistu ar net psichiškai nesveiku. Nuėjęs į mokyklą girdžiu mokytojus, kalbančius man apie gėrimo žalą, bet kartu matau juos švenčiančius mokytojo dieną už uždarų durų ir geriančius. Kai sulaukiu paauglystės, suvokiu, kad mano tėvai ne tik nesidomi man kilusiais sunkumais, tačiau patys mano 14-ojo gimtadienio proga nuperka sidro, kad išmokčiau „kultūringai gerti“, ir pareiškia, jog jau geriau rūkyčiau ar gerčiau nei vartočiau narkotikus.
Nenoriu, kad mano kalba pasirodytų niūri ar perdėm pesimistiška. Tenorėjau pasakyti, kad iš tiesų situaciją galima pakeisti ir tai nėra taip sunku, kaip įsivaizduojame. Tiesiog turime nuspręsti, kad to norime. Savo pacientų alkoholikų klausiu, ar jūs tikrai norite nustoti gerti, ar tik norėtumėte gerti be pasekmių. Ir ne vienas pasirenka pastarąjį variantą. Esame suaugę žmonės ir suvokiame, kad kiekvienas mūsų pasirinkimas ir elgsena turi pasekmes. Blogiausia, ką galime padaryti, tai pažeisti savo vaikus. Būdamas psichiatru puikiai suprantu, kad asmeniniai pokyčiai yra daug sunkesni nei aplinkinių kritika. Vis tik raginu jų imtis. Visi pradėjusieji sveikesnio gyvenimo kelią džiaugiasi pirmaisiais vaisias. Nustojusieji gerti teigia, kad dabar jie pradėjo normaliai gyventi. Pradėjusieji judėti sako, kad dabar jie jaučiausi kupini jėgų, o pradėjusieji savanoriauti pasakoja, jog jų gyvenimas įgavo prasmę ir kad dalytis yra daug geriau negu tik imti.
Labai nustembu išgirdęs argumentą, kad gyvename tik kartą, todėl reikia sau leisti išgerti, parūkyti, pavalgyti nesveiko maisto, pagulėti prie televizoriaus. Tada norisi pasakyti atgal, kad išties gyvename tik vieną kartą, todėl švaistyti laiką tam, kas mus, kaip žmones, naikina, yra tiesiog neatsakinga.
Skandinavijos šalys jau išgyveno tokią krizę ir didele dalimi gebėjo iš jos pakilti. Juk ir mes dažnai teigiame norintys gyventi kaip skandinavai. Neabejoju, kad tą galime padaryti. Tik kiekvienas pradėkime nuo savęs.
