Absurdas yra kaltinti naują genocido centro (LGGRTC) vadovybę, siekiant „politizuoti tyrimus“.
Juk genocidas, rezistencija patys savaime buvo grynai politinės prigimties istoriniai įvykiai. O gal rasis naudingas idiotas, kuris sakys, kad visa tai kilo dėl technogeninės katastrofos? Gal politika čia visai ne prie ko? Deja, ne apie biologinę kovą kalbame, ne apie tai, kaip invazinis augalas – Sosnovskio barštis – Lietuvoje įsitvirtino, senąsias vietines rūšis išstūminėti ir naikinti pradėjo...
Kitaip nėra ir būti negali
Visi genocido bei rezistencijos tyrimai privalo pereiti gilios politinės (!) refleksijos ir interpretacijos fazę. Žinoma, darbas su pirminiais šaltiniais, archyvais turi atitikti objektyvaus mokslo metodologijos taisykles. Visi kompetentingi ir sąžiningi tyrėjai-istorikai turėtų aptikti, surinkti daugiau ar mažiau tuos pačius faktus. Visgi anksčiau ar vėliau ateinama prie tokios tyrimų proceso fazės, kaip teorinė interpretacija. Interpretuojant mokslo faktus, empirinius radinius, socialiniuose ir humanitariniuose moksluose neišvengiamai prisiliečiama prie politinių ideologijų, politinių naratyvų. Šitie kontekstiniai dalykai į mokslinės teorijos kūną įsiterpia natūraliai ir neišvengiamai. Kitaip nėra ir būti negali. Tie, kas bando šitokią socialinių-humanitarinių mokslų metodologinę ir egzistencinę aplinkybę neigti, yra akademiškai neraštingi arba dar blogiau, yra nesąžiningi, turi nešvarių interesų.
Pavyzdys iš sociologijos, supaprastintas, užtat akivaizdus. Lietuva per 30 metų neteko maždaug milijono (arba bemaž ¼) savo gyventojų. Visiems žinomas faktas. Iki 2011 m. Lietuvos gyventojų surašymo, kurio sutvarkyti duomenys paskelbti tik 2013 m., pasireikšdavo interesų grupės, kurios bandė aiškinti, kad Lietuva susitraukė maždaug tik 400 tūkst. gyventojų... Yla vis vien išlindo iš maišo.
Konstatavus faktus, socialiniuose ir humanitariniuose moksluose neišvengiamai iškyla aptiktų empirinių radinių ir faktų interpretacijos klausimas. Toji interpretacija yra daugiamatė, jos struktūroje greta vertybiškai neutralaus grynai akademinio sando (Wertfreiheit; Value Free Science), atsiranda politinis, ideologinis, ekonominis ir kiti sandai. Moksluose visiškai natūraliai lygia greta nuolat figūruoja net kelios to paties fakto ar reiškinio interpretacijos, paneigiančios vieną kitą.
Viena minėto Lietuvos depopuliacijos fakto interpretacija, pasak poeto ir kunigo R. Mikutavičiaus yra ta, „kad Lietuva neišsivaikščiotų...“, kad Lietuvos ir lietuvių neištiktų prūsų likimas... Mielieji, ramybės, tas „prūsų likimas“ mums jau aktyviai projektuojamas ir netrukus gali tapti įvykusiu faktu. Visgi tekstas ne apie tai. Greta minėto patriotinio-tautinio naratyvo, aiškinant depopuliaciją, gali figūruoti (ir jis neabejotinai pasireiškia) - liberalistinis-globalistinis naratyvas. „Žuvis ieško, kur giliau, žmogus – kur geriau“. Kas čia blogo, kad po 50 metų uždarymo žmonės, metėsi į laisvus Vakarus? Ne visi prasigėrė ar į tenykščius kalėjimus pateko. Daugelis įsikūrė kuo puikiausiai, turi tokį gyvenimo ir vartojimo standartą, kurio Lietuvoje niekada nebūtų turėję. Visai nesvarbu, kad jų vaikai gimtos kalbos nebemoka, su seneliais Lietuvoje nebesusišneka.
Žemėje nesvietiškas žmonių perteklius
Kas čia blogo, kad Lietuva tuštėja? Atvyks migrantai. Globalizacijos sąlygomis daugybė tautų ir kalbų natūraliai nyksta, o teritorijų žemėje trūksta. Lietuvoje daug gėlo požeminio vandens, galima nesunkiai pasigaminti kokybiškų pieno baltymų ir pieno riebalų, ekologiškos jautienos. Juk vasaros sezono metu net 2-3 šienapjūtės... Šalyje nėra egzistenciškai pavojingų klimatinių kataklizmų, uraganų. Vasarą galima apsieti be kondicionieriaus, todėl čia rojus pagyvenusiems turtingiems širdininkams, inkstininkams, visiems paliegėliams. Šventa vieta tuščia nebūna... „Bus Lietuva, bet be lietuvių“. Beje čia SSRS politbiuro nario M. Suslovo citata: „будет Литва, но без литовцев...“.
Kolektyvinio proto pažangos požiūriu nesvarbu, kad tokios alternatyvios interpretacijos vienai ar kitai interesų bei pažiūrų grupei gali pasirodyti kraštutinai nemalonios. Jeigu uždraudžiame tokias laisvas teorines interpretacijas, „sugipsuojame kolektyvines smegenis“, o bet kokią mokslinę paiešką, ypač socialines-humanitarines teorijas nukreipiame trivialaus dogmatizmo keliu. Bet juk tai jau buvo. Man 58 metai, todėl vieną „mokslinę definiciją“ iš sovietijos laikų dar ir dabar prisimenu žodis žodin: „marksizmas-leninizmas – vienintelė teisinga ir darni mokslinių pažiūrų sistema apie gamtą, visuomenę ir žmogų...“. Susiraskite seną „mokslinio komunizmo“ vadovėlį, pavartykite egzotišką spaudinį, pasitikrinkite.
Mąstymo alternatyvos – neišvengiamos
Konkuruojančios ir viena kitą neigiančios teorijos apie tą pačią dalykinę sritį egzistuoja ir gamtos moksluose. Iškalbinga šviesos fizikinės teorijos istorija. Pradžioje šviesai buvo priskirtos banginės savybės, vėliau reiškinį imta traktuoti, kaip dalelių srautą, galiausiai atsirado nauja teorija, kuri šviesą aiškino, kaip „mišrų“ reiškinį, kuris objektyviai pasižymi tiek banginėmis, tiek dalelių srauto savybėmis.
Matematinės dedukcijos elegancijos požiūriu, ko gero, pati tobuliausia aksiomatika yra klasikinė Euklido geometrija. Visgi ir šiam mokslo šedevrui egzistuoja alternatyva – modernioji neeuklidinė geometrija. Euklidinė moko, jog dvi lygiagrečios tiesės niekada nesusikerta, gi modernioji geometrija, priešingai, teigia, kad dvi lygiagretės kažkur begalybėje neišvengiamai susikerta. Verta dėmesio matematikos genijaus K. Godelio „nepilnumo teorema“. Pastaroji teigia, jog net ir išvystytose, darniose teorinėse sistemose egzistuoja teiginiai, kurie esamos aksiomatikos ribose negali būti nei įrodomi, nei paneigiami. Taigi, mokslininkams ir mokslininkėms, laikinai atsidūrusiems pažintiniame loginiame akligatvyje, pagalbos privalu ieškoti kitose, „svetimose“ aksiomatikose ir teorijose. Kaimiškai tariant, tyrėjams privalu pasidairyti, visapusiškai pasigilinti į kitas alternatyvias teorijas, kurios nagrinėja tą pačią dalykinę sritį (Gegenstandsbereich).
Ne mažiau įtaigus yra kito filosofijos klasiko K.R. Popper-io mokymas apie teorijų falsifikaciją. Leftistai tikrai neturėtų spjauti į akis Popper-iui, kadangi jų dievaitis Dž. Sorošas minėtą filosofą laikė savo idėjiniu ugdytoju. Pasak iškiliausio modernaus mokslo filosofo Popper-io, visa mokslo istorija yra ne kas kita, kaip mokslo klaidų istorija. Tai - savotiškas „klaidizmas“ arba falibilizmas, nuo lotyniško žodžio Fallibilis – klaida. Iš šios apmaudžios aplinkybės supratimo K. Popper kaip tik ir išvedė savo pasiūlytą teorijų falsifikacijos metodologinį reikalavimą. Pasak filosofo, teorijas reikia ne įrodinėti, verfifikuoti, bet paneiginėti (falsifikuoti). Mokslininkas, kuris prisilaiko verifikacinės mokslo metodologijos, kažkuo primena uolų ir buką NKVD tardytoją. Pastarasis visais įmanomais būdais renka, jėga išmušinėja, pritempinėja tik tuos įrodymus, kurie patvirtina iškeltą „teisinę versiją“. Visa kita neįdomu. Teorijų falsifikacijos metodologinė norma kreipia mokslo ir mokslininkų veiksmus visai kitu keliu. Falsifikacinės metodologijos prisilakantys mokslininkas panašesnis ne į NKVD-istą ar gestapininką, bet į demokratinės teisinės valstybės prokurorą. Visam procesui galioja nekaltumo prezumpcija. Prokuroras privalo savo akiplotyje viso proceso metu nuolat šia prezumpcija vadovautis. Jam privalu visapisškai įsigilinti ir į kaltinimo, ir į gynybos (!) argumentus. Jei gynybos argumentus, įrodymus pavyksta paneigti, falsifikuoti, tai byla su kaltinamąja išvada keliauja į teismą.
Mokslinė teorija tik ta, kuri paneigiama
Pasak Popper, mokslinę teoriją privalu ne įrodyti (verifikuoti), o paneigti, (falsifikuoti). Privalu gilintis ne tik į savo įrodinėjamą teoriją, bet ir į visas kitas alternatyvias tos srities teorijas, taip pat į jų faktologinę bazę. Jei po tokio visuminio analitinio veiksmo savo teorijos nepavyksta paneigti, tik tada tokia teorija laikino susitarimo pagrindu laikoma kaip teisinga. Žinoma, tik iki tol, kol bus pasiūlyta pranašesnė teorija, o senoji teorija bus falsifikuota. Popper įvedė į mokslo logiką vadinamąjį demarkacijos kriterijų, kuris leidžia mokslines teorijas atskirti nuo nemokslinių. Mokslinė teorija laikoma tik tokia teorija, kuri iš principo gali būti falsifikuojama, leidžia tatai su savimi padaryti. Teorijos, kurios negali būti falsifikuojamos arba neatlaiko falsifikacijos išbandymo, nėra mokslinės.
Šiame kontekste vertas dėmesio ne tik metodologinis Popper palikimas, bet ir jo kaip socialinio ir politinio filosofo mokymas. Turiu galvoje jo klasikinį veikalą „Atvira visuomenė ir jos priešai“. Šį veikalą judėjų kilmės austras Popper-is parašė N. Zelandijoje, į kurią pabėgo jo tėvynainiui A. Hitleriui atėjus į valdžią. Minėtas veikalas buvo triuškinantis filosofinis atsakas kylančio totalitarizmo – nacistinio ir stalininio - atžvilgiu. Didaktiniais sumetimais mažumėlę suprastintai kalbant, veikalo moto yra toks: netikėkite pranašais, nėra jokių absoliučių politinių ir visuomeninių autoritetų, jokių baigtinių ideologinių, politinių ir istorinių tiesų, kiekviena visuomeninė politinė idėja turi būti išgirsta ir nevaržomai išnagrinėta. Nesunku įžvelgti, kad ir „atviros visuomenės“ konceptas yra išvestas iš Popper-io falsifikacinės mokslo logikos teorijos, pritaikant ją jau ne tik mokslui, bet ir politinių ideologijų bei pasaulėžiūrinių tiesų civilizaciniam validavimui.
Simptomiška, jog garsusis „Atviros Lietuvos fondas“, kiti analogiški posovietinėje Rytų Europoje Dž. Sorošo įsteigti fondai, savo pavadinimą ir idėjinį prekinį ženklą kildino būtent iš minėto veikalo apie atvirą visuomenę ir jos priešus.
Paradoksalu štai kas
Pamatęs, ką jo tėvynainė F. Kuklianski 21 a. Lietuvoje išdarinėja, iškilus filosofas, manyčiau, turėtų kape iš apmaudo propeleriu suktis. Niekas neneigia, kad F. Kuklianski turi teisę į pažiūras bei jų raišką, taip pat ir į istorinį naratyvą. Istorinis II Pasaulinio karo paveldas Lietuvoje iš tiesų yra skaudus, sunkus, iki galo atvirai neiškalbėtas, psichologiškai neperdirbtas, beje, priešingai nei Vokietijoje ar Austrijoje. Bėda ta, kad mokslinio istorinio diskurso ir ginčo aplinkybėmis į pagalbą šaukiamasi Lietuvos prokuratūros, kitaip tariant, valstybės teisinės prievartos. Būtent čia peržengiama raudona linija, beje, ne pirmą kartą. Sykį F. Kuklianski, nebūdama judėjų dvasininke, jau „uždarė“ Lietuvoje VISAS sinagogas „saugumo sumetimais“. Uždarė tuo metu, kuomet Vokietijoje ir kitur, priešingai nei Lietuvoje, judėjai ir sinagogos visai realiai buvo atsidūrę sprogdinimų ir teroro išpuolių pavojuje. Net ir tiems lietuviams, kurie sąžiningai ir atsakingai žiūri į holokaustą, šiltai priima mūsų judėjų kilmės tėvynainius, anuomet suskaudo širdį. Mat veikėja atliko visiškai perteklinį, demonstratyvų propagandinį veiksmą tarptautiniu mastu. Šitaip sumenkinami visi atviro diskurso oponentai, maža to, jie išstatomi moraliai apgailėtinoje šviesoje. Argi šitaip stiprinami, (o gal ardomi) judėjų ir lietuvių tautų ryšiai? Ar šitaip plėtojamas (o gal sudarkomas) normalus, atviras istorinis diskursas? Ar šitaip įtvirtinamos humanistinės vertybės ir tiesos paieškos, ar tiesiog eilinį kartą tarptautiškai išplatinamas prokremlinės propagandos naratyvas? Tegul skaitytojas ir kiekvienas šalies pilietis, nepriklausomai nuo tautybės, pats atsako į šiuos klausimus.
Visa tai tolina nuo demokratijos
Akivaizdu, kad Lietuvoje bandoma deterministiškai valdyti laisvą ir atvirą istorinį diskursą, tiek akademinį, tiek pilietinį. Yra interesų grupės, kurios nori perimti istorinės tiesos ir jos interpretavimo monopolį. Yra norinčių ir jau galinčių (!) perimti į savo rankas ideologinę politinę tiesą ir pasaulėžiūrinę tiesą. Kitaip manantys, „neteisingai“ galvojantys, norintys sudalyvauti atvirame diskurse su savo tikra (arba netikra ir naivia tiesa) ne tik užblokuojami, marginalizuojami, bet jų atžvilgiu jau taikomos sankcijos. Vyksta šalinimai iš profesinių ir politinių pozicijų, pasireiškia atsiprašymai ir atsistatydinimai, „paklydėliui“ netikėtai susivokus ir viešai atgailaujant... Visa tai mus tolina ir nuo atviros visuomenės ir nuo demokratijos. Nuo tikro mokslo tatai mus irgi tolina.
Betgi istorinių ir pasaulėžiūrinių tiesų monopolis jau buvo. Visų sovietinių respublikų baudžiamuosiuose kodeksuose buvo straipsnis su sankcija iki 3 metų įkalinimo. Už „žinomai melagingų prasimanymų, juodinančių tarybinę valstybę ir jos visuomeninę santvarką, platinimą“. Atleiskite, kad pateiksiu žymiosios „teisės normos“ formuluotę originalo kalba: „Распространение заведомо ложных измышлений, порочащих советский государственный и общественный строй“. Joks vertimas neperduos grynos tų laikų autentikos. Šį BK straipsnį įsūdydavo bemaž visiems disidentams, tiek Lietuvos, tiek Rusijos.
Istorija pradeda kartotis
Tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, primena 1937-1938 m. represijų ir parodomųjų teisinių procesų vajų buvusioje SSRS. Žmogaus – mokslininko, inžinieriaus, karininko, rašytojo, poeto, kompozitoriaus etc. įkalinimas, neretai ir fizinis sunaikinimas prasidėdavo ir nuo pavienių, bet dažniausiai nuo kolektyvinių „laiškų“ partijai ir budriems NKVD organams. Gerbiamieji, žiūrėkite, mūsų sveikame tarybiniame kolektyve susisuko gūžtą užsislaptinęs niekingas trockistas, liaudies priešas, kosmopolitas, vakarų garbintojas ir kenkėjas „вредитель“. Darykite ką nors, skubiai imkitės priemonių... Dažniausiai tokiems skundams net nebuvo jokio realaus politinio-pasaulėžiūrinio pagrindo. Tiesiog studentai, pavaldiniai, kolegos galėjo akimirksniu sutvarkyti bet kurį aukščiau stovintį, bet kurį, kuriam kūryba sekasi geriau... Visi žinojo, kur kreiptis, kaip argumentuoti ir kas laukia nusižiūrėtos aukos. Dalis užpultųjų, supratę kuo viskas kvepia, staiga imdavo viešai atgailauti, atsižadėdavo artimųjų, buvusios veiklos, savo kūrinių, liudydavo savo atsivertimą į tiesą, prisiekinėdavo ištikimybę Lenino-Stalino reikalui... Dažniausiai tai jau nebepadėdavo. Įkalinimų ir žudymų 21 a. Lietuvoje nebus, bet iš gūdžios praeities į madą ėmė ir netikėtai sugrįžo kolektyviniai laiškai, kartu pasipylė atstatydinimai ir atsistatydinimai. Įsivyrauja vidinė cenzūra, prasideda profesinės veiklos ir viešų vaidmenų ribojimas. Nukrypsi nuo „teisingo“ kalbėjimo – būsi niekas, pasigalėsi gimęs...
Gražiai, nuoširdžiai prašyti galima visko. Tad aš nuoširdžiausiai prašau mūsų valstybės vadovų būti nuovokiais, išmintingais, atsakingais. Neleiskite, kad Jūsų autoritetu ir mūsų pilietine patriotine viltimi manipuliuotų suįžūlėję pasaulėžiūros ir tiesos monopolistai. Neleiskite kurti Lietuvoje orveliškos „Tiesos ministerijos“. Tiesą atraskime visi kartu, laisvai diskutuodami, polemizuodami. Mes nenorime, kad mūsų rinkti ir gerbiami valstybės vadovai pradėtų panašėti į sovietinę Lenino statulą ištiesta ranka: „ir Leninas didis mums nušvietė kelią...“ arba „teisingu keliu einate , draugai“ (верной дорогой идете, товарищи...).
