Pataisos ar patąsos?

Gintaras Aleknonis / 2020-01-24 /

Metų sąvartoje pateiktos Žvalgybos įstatymo pataisos tikro susidomėjimo sulauks tik prasidėjus jų svarstymui Seime. Vadovaujantis gerąja viešųjų ryšių praktika penktadienio pavakare Prezidentūros paskelbta iniciatyva kol kas tik kritikuojama dėl esą galinčių kilti pavojų žmogaus teisėms.

Bene daugiausiai dėmesio sulaukė valstybės saugumo labui siūlomas įteisinti vadinamasis prevencinis pokalbis, kurį įstatymo pataisos apibūdina taip: „Turint duomenų, kad asmuo gali būti susijęs arba gali būti siejamas su veikla, galinčia didinti riziką ar kelti grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ar valstybės interesams, žvalgybos institucijos vadovas ar jo įgalioti žvalgybos pareigūnai turi teisę oficialiu rašytiniu dokumentu iškviesti asmenį į prevencinį pokalbį, kurio metu siekiama suprasti asmens veiksmų priežastis ir įspėti jį apie pasekmes, kurios galėtų kilti dalyvaujant tokioje veikloje“.

Gerai, kai žmonės kalbasi, dar geriau, kai, net ir laikydamiesi skirtingų nuostatų, supranta vienas kitą. Ar prevenciniai pokalbiai padės siekti visuomenės santarvės ir supratimo, kitas klausimas. Tačiau Žvalgybos įstatymo pataisos gali iš esmės pakeisti mūsų politinio gyvenimo taisykles. Lietuvoje siūlomų reformų fone Europos Sąjungos kritikuojami Lenkijos ar Vengrijos įstatymai, kuriais esą pažeidžiami demokratijai tokie svarbūs teisės nepriklausomumo principai, atrodo kaip nekaltas vaikų žaidimas. Ir visai nesvarbu, kad prognozuojama, jog prevenciniams pokalbiams būtų kviečiama po kokius trisdešimt asmenų per metus. (Prezidento minėtas 0,001 procento nuo trijų milijonų yra trisdešimt). Svarbu ne kiekis, bet principas.

Tarkime, kad, įsigaliojus Žvalgybos įstatymo pataisoms, susiklosto situacija, panaši į dabar esančią ar neseniai buvusią: žiniasklaida puola vieną ministrą, prezidentas sakosi juo nebepasitikintis, premjeras nemato problemų, o Seimo dauguma nuosekliai laikosi savo. Jeigu ne politinė krizė, tai prieškrizinė situacija, kuri valstybei tikrai nėra naudinga. Tokiu atveju žvalgybos institucijos vadovas ar jo įgalioti žvalgybos pareigūnai oficialiu rašytiniu dokumentu iškviečia, pavyzdžiui, poną Jaroslavą į prevencinį pokalbį, kurio metu siekiama suprasti asmens veiksmų priežastis ir įspėti jį apie pasekmes, kurios galėtų kilti toliau dalyvaujant ministrų kabineto veikloje. Juk niekas nepaneigs: žiniasklaida skelbia turinti duomenų, kad ponas Jaroslavas gali būti susijęs arba gali būti siejamas su veikla, galinčia didinti riziką ar kelti grėsmę valstybės interesams. 

Po pokalbio ponas Jaroslavas viską supranta. Krizinė situacija išspręsta. Nereikia jokių koalicijų pasitarimų, jokių diskusijų Seime ar vyriausybėje. Išlieka tik viena abejonė – kas nusprendžia, kokie yra tikrieji valstybės interesai. Ir kodėl prevenciniam pokalbiui pasirenkamas būtent ponas Jaroslavas, o ne kuris kitas ginčo veikėjas.

Vargu ar kuri Lietuvos valstybės institucija, pradedant prezidentūra, baigiant Balbieriškio seniūnija, galėtų džiaugtis tokiu nauju konfliktų sprendimo mechanizmu. Žvalgybos įstatymas nenumato jokių apribojimų, prevenciniam pokalbiui gali būti kviečiamas ir pilietis G. N. Nepamirškime Lietuvos Konstitucijos nuostatos: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“.

Kaip būtų susiklosčiusi dvidešimt pirmojo amžiaus Lietuvos istorija, jeigu tokios Žvalgybos įstatymo pataisos būtų priimtos anksčiau? Tikriausiai nebūtų reikėję rengti Rolando Pakso apkaltos, būtų užtekę prevencinio pokalbio. Kai kurios Lietuvos politinės partijos niekada nebūtų buvusios įkurtos, o tokius svarbius klausimus, kaip socialinė atskirtis, skurdas ar emigracija, aptartume tik tuomet, kai tai nekeltų grėsmės „valstybės interesams“. Kadangi tai paveikiausios ir labiausiai priešo propagandos mėgiamos temos, jos gal apskritai turėtų viešumoje iškilti tik tuomet, kai iš jų galima išspausti politinės naudos.

Norėtųsi tikėti, kad žiniasklaida imsis ginti piliečių teises. Tačiau visuomeninę svarbą ir įtaką prarandanti žiniasklaida, kaip ir bet kuris kitas verslas, gundosi naujai atsiveriančiomis galimybėmis, kurios žada ir pelną, ir galios iliuziją. Šiandien už klikus ir laikus daug kas pasirengęs aukoti ne tik savo (gerą) vardą. Ir vienadienių sensacijų ieškanti, ir save tiriamąja vadinanti žurnalistika nesunkiai susivilios galimybe tapti paskutine instancija, kuri sprendžia, kokie yra „tikrieji“ valstybės interesai. Ketvirtosios valdžios spindesys ir sarginio šuns kauksmas kol kas dar užgožia prijaukinto žvėrelio tikrovę. 

Prielaidomis grindžiama purvo lavina prieš žmogų ar instituciją yra tapusi mūsų viešosios erdvės realybe. Sunku paneigti įspūdį, kad dažnos audros kyla vien norint nukreipti dėmesį nuo tikrųjų skaudulių, kad asmeninių sąskaitų suvedinėjimas užgožia visuomenės interesą. Piktnaudžiavimas viešosios erdvės patiklumu nėra mūsų išradimas, kuriam priešnuodžiu galėtų tapti nebent išnykusi klaidos pripažinimo kultūra. Jau nebesuvokiame, kad klaidos pripažinimas yra brandos ženklas, o ne pralaimėjimas.

Čia pamokoma būtų Rogerio Scrutono istorija. Neseniai amžinybėn iškeliavęs iškilus britų filosofas pernai tapo žurnalisto George Eatono intrigų auka. Liberaliu kairiųjų žurnalu besivadinančio „New Statesman“ vienas iš redaktorių parengė interviu su filosofu. Prieš paskelbdamas pokalbį žurnale, Eatonas socialiniuose tinkluose paviešino aštresnes citatas, kurios sukėlė tikrą purvo laviną. Scrutonas viešai kaltintas antisemitizmu, homofobija, rasizmu… Jungtinės Karalystės savivaldybių reikalų ministras nedelsdamas reagavo į socialinių tinklų audrą – per kelias valandas atšaukė filosofą iš garbingų vyriausybės komisijos pirmininko pareigų.

Laimei, istorija taip nepasibaigė. Scrutonas viešai pareiškė: „Esu priverstas pripažinti, kokia klaida yra kalbėtis su jaunaisiais leftistais taip, lyg jie būtų atsakomybę jaučiantys žmonės“. Filosofas atkreipė dėmesį, kaip visos jį esą kompromituojančios citatos buvo sumaniai ištrauktos iš konteksto. Pavyzdžiui, cituojant Scrutono mintį, esą patvirtinančią jo antisemitizmą, kad „galvojantys, jog Vengrijoje nėra Soroso imperijos, nepastebi faktų“, buvo „pamiršta“ kita sakinio dalis: „tai nebūtinai žydų imperija, tai nesąmonė“. Rasizmo kaltinimai buvo grindžiami požiūriu į kinus, kurie esą iš savo žmonių siekia kurti robotus, „pamirštant“, jog kalbama apie komunistų partijos politiką…

Socialinių tinklų purvo laviną pakeitė viešo pasipiktinimo banga. Juolab kad Eatonas „Instagrame“ paskelbė savo nuotrauką – žurnalistas gėrė šampaną ir viešai džiaugėsi sutrypęs iškilų filosofą. Netrukus Scrutonas sulaukė „New Statesman“ redakcijos atsiprašymo, o ministras vėl pakvietė filosofą pirmininkauti komisijai…

Scrutonas šią istoriją apibendrino taip: „Mes Britanijoje artėjame prie pavojingos socialinės būklės, kai atvirai išreiškęs nuomonę, kuri prieštarauja ar atrodo, kad prieštarauja siauroms ortodoksinėms nuostatoms, iš karto sulauki apsišaukėlių teisybės saugotojų bausmės. Mus taip baugina abejotinos vertės oficialiosiomis doktrinomis ir reikalauja priimti tokią pasaulėžvalgą, kad baimindamiesi viešo cenzorių pažeminimo negalime jų viešai aptarti. Galbūt toks požiūris veda mus į naują ir liberalią socialinę santvarką, tačiau tai gali vesti ir į socialinį bei dvasinį mūsų šalies sunaikinimą. Kaip sužinoti tiesą, jeigu bijomasi diskutuoti?“