Pertvarkoma valstybinė miškų kontrolė

Viena kertinių Miškų įstatymo nuostatų, įtvirtintų jau nuo šio įstatymo priėmimo 1994 metais, – miško ir jo išteklių apsauga nuo neteisėtų veiksmų: savavališko miško kirtimo, miško naudojimo tvarkos pažeidimų, miško išteklių grobstymo, jo teršimo, šiukšlinimo, padegimo, naminių gyvulių daromos žalos, taip pat miško apsauga nuo ligų, kenkėjų, stichinių nelaimių, medžių pažeidimų ir kt. Daugeliui šių uždavinių spręsti organizuojama valstybinė visų nuosavybės formų šalies miškų būklės, naudojimo, atkūrimo, įveisimo ir apsaugos kontrolė, kuri šiuo metu Miškų įstatymu deleguota Valstybinei miškų tarnybai. 

Tačiau taip buvo ne visada. Nuo pat nepriklausomos Lietuvos atkūrimo valstybinė miškų kontrolė „gyvena“ pertvarkų režimu. Besidomintieji šia istorija daugiau informacijos gali rasti ilgamečio miškų kontrolės vadovo A. Balčiaus prisiminimuose (Mūsų girios, 2019 m. Nr. 7).

Pirminė jau nacionalinės miškų kontrolės koncepcija suformuota dar 1990 m., Miškų ūkio ministerijoje įkūrus Miškų kontrolės inspekciją – skyrių, kuris turėjo prižiūrėti ūkinę veiklą valstybiniuose miškuose, vėliau šis skyrius atskirtas į savarankišką įstaigą prie ministerijos. 

1994 m. miškų kontrolė toliau plečiama – Miškų urėdijose ir nacionalinių parkų direkcijose įsteigtos Privačių miškų tarnybos, kurios ne tik prižiūrėjo ir kontroliavo privačių miškų savininkus, bet juos dar ir konsultavo bei teikė miškininkystės paslaugas. 

1997 m. miškų kontrolė padalinta, įkūrus Valstybinę miškų kontrolės inspekciją prie Žemės ir miškų ūkio ministerijos ir Miškų kontrolės skyrių Valstybinėje aplinkos apsaugos inspekcijoje – dvi kontroliuojančias institucijas su iš esmės tomis pačiomis funkcijomis, todėl tokia sistema egzistavo neilgai ir 1998 m. miškų kontrolė buvo sujungta: palikta aplinkosaugininkams ir Valstybinei aplinkos apsaugos inspekcijai. Pastaroji kontroliavo ne tik miškų urėdijų veiklą, bet ir Privačių miškų tarnybų darbą (kuri savo ruožtu kontroliavo privačių miškų savininkus) bei tvirtino privačių miškų vidinės miškotvarkos projektus.

2002 m. miškų kontrolė optimizuota – ją vykdyti pavesta Valstybinei aplinkos apsaugos inspekcijai su jos teritoriniais padaliniais, į kuriuos iš panaikintų Privačių miškų tarnybų perkelti miškų inspektoriai. Galų gale viskas sutelkta vienose rankose, tik neilgam.

 
2004 m. miškų kontrolė ir vėl išsklaidyta – pavesta savarankiškiems Regionų aplinkos apsaugos departamentams (RAAD), o šios veiklos koordinavimas ir jau kontrolės kontrolė – Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos Miškų kontrolės skyriui. 2010 m. šis Miškų kontrolės skyrius in corpore perėjo Valstybinės miškų tarnybos sudėtin. Tuo tarpu RAAD‘uose miškų kontrolė dar „pasmulkinta“ – miškų urėdijas kontroliuojantis skyrius buvo pavaldus departamento direktoriui, o privačių miškų savininkus prižiūrintys pareigūnai „nuleisti“ į rajonų agentūras, kur jie vykdė ir su miškų kontrole nesusijusias užduotis. Tokia valstybinės miškų kontrolės sistema turėjo nemažai trūkumų: RAAD‘ai buvo atskiri juridiniai vienetai, todėl valstybinių miškų pareigūnų veikla buvo nepakankamai koordinuojama, sprendimų priėmimo procesas lėtas, nebuvo vieningų kontrolės planavimo, vykdymo ir rezultatų vertinimo sistemų ir metodikų, nevienodai interpretuoti teisės aktai, ūkio subjektų kontrolei taikytos skirtingos praktikos ir pan. Sąveika ir bendradarbiavimas miškų srityje tarp Valstybinės miškų tarnybos, RAAD‘ų, jų Aplinkos apsaugos agentūrų buvo vangus, kas vertė ir toliau ieškoti efektyvesnio miškų kontrolės organizavimo mechanizmo. 

2012 m. miškų kontrolė konsoliduota, sukuriant ir iki šiol taikomą miškų kontrolės organizavimo sistemą. Visi valstybiniai miškų pareigūnai prijungti prie Valstybinės miškų tarnybos – Miškų kontrolės skyrius ir jo teritoriniai poskyriai Lietuvoje atlieka valstybinę visų nuosavybės formų miškų būklės, naudojimo, atkūrimo, įveisimo ir apsaugos kontrolę. Šis sprendimas pasiteisino, nes buvo galima centralizuotai planuoti miškų kontrolės procesus, taikyti vieningas metodikas ir praktikas, kelti pareigūnų kompetenciją, perimti gerąją praktiką. Be to, ženkliai pagerėjo ir informacinis aprūpinimas – Valstybinės miškų tarnybos tvarkomi Miškų kadastro duomenys tapo lengvai prieinami. 

Istoriškai nuo pat Privačių miškų tarnybos įsteigimo laikų valstybiniai miškų pareigūnai, kontroliuojantys privačių miškų savininkus, veikė atskiroje, kiekvienam pareigūnui priskirtoje ir todėl puikiai pažįstamoje (tiek miškų, tiek ir jų savininkų atžvilgiu) teritorijoje – konsultavo miško savininkus miškininkystės klausimais, derino vidinės miškotvarkos projektus, išduodavo dokumentus, suteikiančius teisę kirsti mišką, vykdė kontrolinius ūkio subjektų patikrinimus, prireikus taikė administracinio poveikio priemones. Tačiau tai neatitiko viešame administravime nuo 2010 m. įteisintos viešojo administravimo sampratos, taikant funkcijų atskyrimo principą, kad sprendimą dėl poveikio priemonių taikymo turi priimti kiti, ne patikrinimą atlikę pareigūnai (padaliniai, įstaigos), todėl ilgainiui toks darbo organizavimas pradėtas laikyti ydingu korupciniu požiūriu. Be to, 2014 m. padidinus žalos aplinkai įkainius, o Valstybinei miškų tarnybai teikiant pretenzijas dėl jos atlyginimo visais neteisėtos veiklos atvejais, ypač padaugėjo teisminių ginčų, dėl to atsiskleidė miškų pareigūnų kompetencijos administracinės teisės srityje trūkumai ir jų specializacijos poreikis. Šios priežastys ir siekis tobulinti ūkio subjektų priežiūrą visose srityse lėmė poreikį reorganizuoti ir valstybinę miškų kontrolę, perskirstant Aplinkos ministerijai pavaldžių įstaigų kontrolės funkcijas ir taip sumažinant priežiūrą vykdančių organizacijų skaičių. 

Nuo 2020 m. valstybinę miškų kontrolę planuojama padalinti. Tokios pertvarkos pagrindinis tikslas – išskaidyti miškų ūkio subjektų priežiūrą, t.y. atskirti ūkininkavimo sąlygų nustatymą (vidinės miškotvarkos projektų derinimą, leidimų kirsti mišką išdavimą ir kitus panašius darbus, privalomus prieš pradedant miškų ūkio veiklą miške) nuo kontrolės (atliktos veiklos patikrinimų ir administracinės atsakomybės taikymo). Pirmoji veiklos sritis išlieka Valstybinės miškų tarnybos žinioje, tiesa, be galimybės taikyti poveikio priemones (tuo pačiu panaikinant valstybinius miškų pareigūnus), antroji – perduodama Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos. Reikia pažymėti, jog šį kartą bandoma atsižvelgti tiek į blogąją, tiek ir į gerąją miškų kontrolės organizavimo patirtį, todėl Aplinkos apsaugos departamente numatoma atskira miškų kontrolės šaka su teritoriniais padaliniais (ir piliečių priėmimo vietomis visoje Lietuvoje), nepavaldžiais regioninėms Aplinkos apsaugos departamento valdyboms ir vietinėms inspekcijoms, taip užtikrinant reikalingą pareigūnų kompetenciją ir efektyvų išteklių naudojimą. 

Po pertvarkos planuojamos Valstybinės miškų tarnybos funkcijos būtų ūkininkavimo sąlygų nustatymas: privačių miškų savininkų konsultavimas, sklypinės miškų inventorizacijos darbų kokybės patikra, vidinės miškotvarkos projektų derinimas ir tvirtinimas, vidinės miškotvarkos projektų rengėjų registracija, leidimų kirsti mišką išdavimas, pranešimų apie ketinimą kirsti mišką derinimas, biržių atrėžimo patikrinimas (prieš išduodant kirtimo leidimą), LR miškų valstybės kadastro duomenų tikrinimas ir tikslinimas (valdytojų prašymu), miško įveisimo vertinimas pagal sutartį su Nacionaline mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos, ligų ir kenkėjų pažeidimų registracija, nepriklausomų medienos matuotojų veiklos priežiūra, miško dauginamosios medžiagos sertifikatų išdavimas, leidimų įvežti ir naudoti miško dauginamąją medžiagą išdavimas, asmenų įtraukimas į miško dauginamosios medžiagos tiekėjų sąrašą ir pan.

Po pertvarkos planuojama, jog Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos pereitų valstybinė visų nuosavybės formų miškų būklės, naudojimo, atkūrimo, įveisimo ir apsaugos kontrolė: miško kirtimų įvykdymo kontrolė, miško atkūrimo kontrolė, želdinių, žėlinių priežiūros patikrinimai, miško žemės naudojimo kontrolė, medienos apskaitos, gabenimo, lentpjūvių kontrolė, bendras valdos patikrinimas (kitų ūkinių priemonių kontrolė) ir pan.

Pažymėtina, jog po tokios pertvarkos būtų sukurta klasikinė „valdžių“ atskyrimo schema – miškų politikos formavimas sutelktas Aplinkos ministerijoje, miškų politikos įgyvendinimas – Valstybinėje miškų tarnyboje, o jos įgyvendinimo kontrolė – Aplinkos apsaugos departamente prie Aplinkos ministerijos. Tikėtina, kad ilgalaikėje perspektyvoje tai paklos pagrindus sveikesnei, skaidresnei ir efektyvesnei miško išteklių tvarkymo ir jų apsaugos nuo neteisėtų veiksmų sistemai. Atskyrus funkcijas, kartu su specializacija, paprasčiau bus kelti kiekvienos srities specialistų kompetencijas, aprūpinti juos reikiama technika ir žiniomis, o miškų kontrolės srityje įgyvendinti turbūt svarbiausią principą – bausmės už padarytą pažeidimą neišvengiamumą. Žinoma, anksčiau miškų kontrolės praktikoje iškilę sunkumai savaime neišnyks – teks kurti efektyvius sąveikos tarp skirtingų institucijų mechanizmus – tiek keičiantis informacija, tiek racionaliai naudojant materialinius ir žmogiškuosius išteklius valstybinei miškų kontrolei užtikrinti.