Kol Europa blaškosi dėl tolesnės krypties, dauguma jos valstybių skuba įtvirtinti savo tradicijas, sau naudingas sąlygas ar taisykles. O Lietuva pasimetusi tyli. Tiksliau, tylomis vis sparčiau išsivaikšto.
Neturim istorinių asmenybių, galinčių tai pakeisti...
Europos politikai net žagtelėjo, kai likus kelioms dienoms iki Prancūzijos prezidento rinkimų jų būsimasis nugalėtojas Emanuelis Macronas pakvietė prancūzus į istorinę Europos reformą: „Jei to nepadarysim, išduosim rinkėjus, ir mums vėl teks susidurti su „Nacionaliniu frontu“ ir „Frexit“ (Prancūzijos išstojimu iš ES). Mes privalome išgirsti savo žmones ir suvokti, kodėl jie nepatenkinti Europos Sąjunga.“ Prancūzai atsistoję plojo savo naujo „napoleono“ istoriniams užmojams – E. Macronas surinko net 65 nuošimčius balsų.
Tai privertė įsitempti vokiečius, jau kitą dieną po rinkimų įspėjusius E. Macroną neskubėti su „nerealiom“ reformom. Tiesa, Angelai Merkel pavyko moteriškomis gudrybėmis užglaistyti diplomatinį netaktą (prancūzai, kaip ir anglai, istoriškai nepakenčia net švelniausio vokiečių diktato): „ES jėga priklauso nuo Prancūzijos. Sutinku užsiimti ES reforma, tačiau pirmiausia turime susivokti, ką reformuojame.“
Žavu žiūrėti, kaip patyrusi 62-ejų „Europos motina“ grakščiai nutupdo 39-erių prancūzų „gaidžiuką“ (globojamą už A. Merkel vyresnės žmonos), įdomu stebėti, kaip anglų „Brexito“ paakinti po Europos šachmatų lentą laviruoja karaliai ir karalienės, kaip geriausių vietų ieško Europos turai, rikiai ar net pėstininkai.
Senstantys vokiečiai, prieš kelerius metus nutarę atsišviežinti imigrantais iš Rytų ir be jokių skrupulų sulaužę esminius Šengeno reikalavimus, taip sukeldami milžinišką pavojų ir chaosą visoje Europoje, dabar vėl net nemirktelėdami spaudžia kitus griežtai laikytis Šengeno taisyklių. Graikai su italais, kurių skolos dengiamos ES milijardais, ir toliau išsisukinėja nuo visiems privalomų Mastrichto kriterijų, o austrai pasuko šveicarų ir anglų pavyzdžiu: nuo atbėgėlių iš Rytų Europos bandys apsisaugoti taikydami įdarbinimo lengvatas saviems piliečiams (įdomu tai, kad dar taip neseniai ankstesnis austrų kancleris reikalavo griežtai bausti rytų europiečius, neva pažeidinėjančius visų europiečių lygias teises). Rumunai, sekdami vengrų ir lenkų pavyzdžiu (vengrus ir lenkus pagal šachmatų terminologiją galime vadinti gudriaisiais žirgais, dėl kurių laisvo šokinėjimo per Briuselio taisykles jau seniai bamba Europos karaliai), skuba konstituciškai įteisinti šeimos sąvoką, kaip vyro ir moters santuoką. O tylieji latviai bando griežtinti žemės pardavimo užsieniečiams sąlygas: perkantys žemę privalės su savo kaimynais bendrauti latviškai. Latviai supranta, kad dėl tokios „diskriminacijos“ ir „investicijų atbaidymo“ šiaušis ne tik rusai, bet ir Briuselis, tačiau jų Žemdirbystės ministerija pasiryžusi apginti latvių prigimtines teises. Latvių valdžia jau įrodė mokanti tai daryti – Europos Žmogaus Teisių Teismas sutiko, kad latviškuose pasuose pagrindiniame puslapyje užsieniečių pavardės būtų rašomos tik latvių rašmenimis.
O ką mes, Lietuvos skverneliai (žodis „skvernas“ reiškia viršutinio drabužio apatinį kampą)? Mes kaip ir prieš penkiolika metų, kai derėdamiesi dėl stojimo į ES sutikome su visais visų reikalavimais, ir toliau – nusižeminusiai paklusnūs. Ir dėl šeimos sąvokos, kuri jau dvi kadencijas beviltiškai įstrigusi Seime, ir dėl kalbos, ir dėl imigrantų, ir dėl žemės, ir dėl visų viršenybės prieš mus.
Kažkas Briuselyje ar Paryžiuje piktai amtelėjo dėl žemės saugiklių, teikiančių pirmenybę Lietuvos piliečiams, ir premjeras Skvernelis strimgalviais puola jų naikinti. Kad tik nebaustų...
Keli užsieniečiai pasiskundė, kad lietuviškuose pasuose savo pavardžių negali rašyti nelietuviškom raidėm, – ir mūsų premjeras Skvernelis jau bėgioja po Seimą, pats asmeniškai rinkdamas parašus dėl antikonstitucinio įstatymo. Kad tik Europa nepagalvotų, kad mes – provincialūs skverneliai.
Užtat čia, savo namuose, mes – oho – kokie skvernai! Pamenate tuos šimtus iki dantų ginkluotų policininkų, kuriuos generalinis komisaras Skvernelis nusiuntė į Garliavos kiemą ginti mažametės mergaitės nuo jos tetos ir senelių? Arba policijos mašinas ir sraigtasparnius, raižančius Vilnių, kai nupiepęs vagišius pajuokavo su policininkų neatsargiai paliktu ginklu? Kaip arogantiškai mūsų Skvernelis bendrauja su savo lietuviškais kolegomis: „kada sugrįš į realybę, tada ir kalbėsiuos“ (atsakymas naujai išrinktam socialdemokratų vadui G. Paluckui, suabejojusiam koalicijos sutartimi), „išlipo Pilypas iš kanapių“ (atsakymas Seimo pirmininkei, kritikavusiai, kad vidaus reikalų ministras Skvernelis nevykdo savo piliečių valios, Europos ministrų pasitarime nuolankiai sutikdamas su Lietuvai skirtomis imigrantų kvotomis).
O kad taip mūsų premjeras, mūsų visa aukštoji valdžia kautųsi už Lietuvą, už savo kalbą, už savo žemę! Kuo mes prastesni už lenkus, vengrus ar latvius (ką jau ten kalbėti apie prancūzus ar vokiečius), kodėl mūsų aukštoji valdžia namuose sklando ereliais, o už sienos tykiai nutupia skverneliais?
Gal todėl, kad Lietuvoje kažkodėl įsivyravo nuostata, jog daug daugiau pasieksim būdami tylūs ir paklusnūs Europos pėstininkai? Gal pataikavimas įsivaizduojamoms aukštesnėms kultūroms jau nebeišdildomai perduodamas per genus nuo Abiejų Tautų Respublikos laikų? Šio perdėto nuolankumo, deja, nepakeitė net masinis bėgimas iš Tėvynės (kam likti valstybėje, kurios valdžia, skirtingai nei anglų, austrų, lenkų ar net latvių, pirmenybę teikia ne savo piliečiams, o užsieniečių investicijoms). O gal mūsų valdžios nusižeminimą lemia tai, kad lietuviai beveik nieko nežino apie jos elgesį už namų sienų? Balsuojam už skvernelius, nes mums patinka jų „griežta ranka“ namuose, ir nematom, kaip ta pati ranka paklusniai svyra užsienio kabinetuose, nebeatstovaudama istoriniams Lietuvos interesams.
Didysis paradoksas: populiariausia žiniasklaida, kasdien raginanti lietuvius asimiliuotis su europiečiais, itin skurdžiai pasakoja apie tos Europos politinį gyvenimą, apie Lietuvos atstovų elgseną ten (šią misiją pirmiausia turėtų vykdyti už biudžeto lėšas išlaikomas nacionalinis transliuotojas – LRT). Akivaizdu, kad tam nėra ir didesnės paklausos, nes (kitas paradoksas) lietuviai, vieni iš entuziastingiausių ES šalininkų, lengva ranka perleisdami savo valstybės galias Briuseliui ar Berlynui (visai nesidomėdami, kaipgi tos galios ten panaudojamos), ir toliau naiviai tiki, kad jų gyvenimus vis dar lemia tik Lietuvos Prezidentas, Seimas ar Vyriausybė.
Taigi mūsų problema ne ta, kad į Europą patekome būdami tik pėstininkai. Mūsų problema ta, kad mes ir toliau norime likti tik pėstininkais. O kiekvienas šachmatininkas žino, kad bet kuriam pėstininkui suteikta galimybė tapti ir kitokia figūra.
