Ar dangus jau griūva ant valstybinių Lietuvos miškų?
Pusantrų metų po urėdijų konsolidacijos veikianti viena centralizuota valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija pradėjo susidurti su šiai įmonei ir jos vadovui nauju, bet ilgesnę institucinę atmintį turintiems miškininkams įprastu reiškiniu – žaliavinės medienos rinkos kainų kritimu. Taip jau yra, kad medienos kaina rinkoje atskirais metais svyruoja ir kartais pakankamai didele amplitude – tokia jau ta rinkos ekonomika. Reikia pripažinti, kad pastarasis kainų kritimas tikrai nemažas, tačiau tai ne naujiena: prieš maždaug dešimtį metų buvo analogiška situacija, kuomet žaliavinės medienos vidutinės kainos per vienerius metus nukrito nuo daugiau kaip 150 iki maždaug 90 tuometinių litų už kubinį metrą. Ir... tuometinės dar 42 miškų urėdijos nebankrutavo. Priešingai, dar ir mokesčiai į valstybės biudžetą miškų urėdijoms tuo metu dėl krizės buvo padidinti. Tiesiog reikia suvaldyti situaciją ir priimti reikiamus sprendimus, o padaryti tai vienos centralizuotos įmonės vadovui turėtų būti lengviau, nei koordinuoti 42 atskirų įmonių veiklą ir jų atskirus sprendimus.
Pasiklausius dabartinio miškų urėdijos vadovo Mariaus Pulkauninko kalbų viešumoje ir jo teorinių paskaičiavimų apie galimą urėdijos pajamų sumažėjimą, gali susidaryti įspūdis, jog „dangus griūva“ ir belieka pirmam bėgti iš skęstančio laivo. O iš tiesų tai nei tas dangus griūva, nei čia panikuoti reikia.
2018 metai Valstybinių miškų urėdijai buvo labai sėkmingi. Didele dalimi prie to prisidėjo aukštos medienos kainos.Kad ir kaip ten būtų, daugiau kaip 90 proc. urėdijos pajamų ateina už parduotą medieną. Taigi, urėdija galėjo pasigirti daugiau kaip 55 mln. eurų grąža valstybei (konsoliduotojo grynojo pelno rodiklis), kai užduotis iš valstybės pusės buvo „tik“ 40 mln. eurų, beje, tuomet atrodžiusi ir dabar tebeatrodanti labai ambicingai. Taip, ši užduotis įvykdyta su didžiuliu kaupu, o ir lyginant su bendromis įmonės pajamomis 2018 metais (180 mln. eurų) tas skaičius labai įspūdingas. Apie tokius įnašus iki urėdijų pertvarkos net nesvajota. Tai didžiausias istorijoje po nepriklausomybės toks valstybinių miškų metinis indėlis šalies mastu. Suprantama, kad prie tokio dydžio grąžos valstybei generavimo prisidėjo ne vien aukštos medienos kainos, bet ir sumažintos išlaidos optimizavus įmonės struktūrą, valdymą ir kai kuriuos procesus. Dar aišku ir tai, kad tokia viršplaninė grąža valstybei lėmė mažesnes investicijas į miškus ir tuose miškuose dirbančius žmones.
Iš kitos pusės, visiems turėtų būti suprantama, kad krentant medienos kainai ir valstybės lūkesčiai urėdijos atžvilgiu koreguosis, nekalbant jau apie „viršplaninius įnašus“. Taip yra ir kitose Europos Sąjungos valstybėse, pvz., Čekijoje valstybinių miškų įmonė 2019 metais dėl sudėtingos situacijos miškų sektoriuje ir medienos rinkoje iš viso buvo atleista nuo specifinių mokesčių valstybei. Jei tokia sudėtinga situacija susiklostytų ir Lietuvoje, tai atitiktų diskusiją dėl mūsų urėdijos mokamų 10 procentų dydžio privalomųjų atskaitymų iš pajamų už parduotą medieną, kurie skiriami ir naudojami bendrosioms valstybės biudžeto reikmėms, atsisakymo ar sumažinimo. Suprantama, kad tam būtų reikalingi ir įstatymų pakeitimai.
Dar iki šiomis dienomis žiniasklaidoje (ir ne tik) garsiai aptariamų Prekybos mediena taisyklių pakeitimų, kuriuos birželio mėn. patvirtino Vyriausybė, žaliavinės medienos rinkos kainos Lietuvoje krito iki 30-40 proc. Tą patvirtina tiek nuolat vykusių urėdijos aukcionų trumpalaikėms sutartims sudaryti rezultatai, tiek ir informacija iš privačių miškų savininkų. Bet Lietuva jokia čia išimtis – medienos kainos krito visose šalyse aplinkui, kai kuriose Europos valstybėse ir dar drastiškiau. Beje, minėtu Prekybos mediena taisyklių pakeitimu jokio papildomo kainų mažinimo nėra numatyta, nes aukcionų pradinės kainos sumažinimas 20 proc. yra skaičiuojamas nuo prieš pusmetį buvusių, tuo metu dar aukštesnių medienos kainų, o galutinė kaina nusistovi po aukcionų, kuriuose dalyvaujančių ratas niekaip nesumažintas. Ir vis dėlto jau dabar akivaizdu, kad urėdija šiais metais negalės pasigirti dideliais pelnais, o kartu ir didele grąža valstybei, priešingai, gali prireikti susiveržti diržus, taip pat priimti nepopuliarius sprendimus. Bet tai tiesiog reiškia, kad reikia sunkesniam laikui rengtis iš anksto, protingai investuoti, gerai apgalvoti priimamus sprendimus, nepūdyti medienos kertant ją, kai nėra rinkos.
O jei strategiškai žvelgtume į tolesnę įmonės ateitį, ilgai nelaukiant laikas pradėti mąstyti apie veiklos įvairinimą ir pradėti mažinti riziką, kuri dar neatrado deramos vietos šiandieninėje Valstybinių miškų urėdijos veiklos strategijoje, tai yra mažinti priklausomybę nuo vieno produkto – medienos. Aišku, pirmiau reikia užbaigti pradėtus įmonės veiklos optimizavimo ir procesų standartizavimo darbus, tačiau iš esmės tai vienas kitam netrukdo. Jei pažvelgtume į kitose Europos šalyse veikiančias valstybinių miškų įmones, galėtume rasti skirtingų įdomių veiklos ir pajamų šaltinių įvairinimo pavyzdžių. Nors visais atvejais mediena išlieka pagrindinis pajamų šaltinis, bet tokiose įmonėse net iki 40 procentų bendroje pajamų struktūroje gali sudaryti „nemedieninės“ veiklos pajamos. Žinoma, tai ne vienus ar pora metų trunkantis ir atitinkamų teisinės bazės pakeitimų reikalaujantis persitvarkymas, bet pradėti diskusijas ta tema, manau, verta nelaukiant dar dešimtmetį iki kito medienos kainų kritimo ciklo.
Miškai, Nr.116
