Po šalies Prezidentės populistinio akibrokšto, kad vienos iš daugiausiai balsų surinkusių partijų atstovai negali dalyvauti sudarant naująją Vyriausybę, netrukome sulaukti ir ciniško atsako – prie būsimos valdančiosios koalicijos buvo pasiūlyta prisijungti lenkų rinkimų akcijos (LLRA) frakcijai Seime.
Ciniško, nes lyg niekur nieko valdyti šalį kviečiami tie, kurie, pasak Lietuvos Sąjūdžio pirmininko R. Kupčinsko ir „Vilnijos“ draugijos pirmininko K. Garšvos, „nesilaiko Konstitucijos, pažeidžia Valstybinės kalbos, Švietimo įstatymus, Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo sutartį“. Tokį cinišką žingsnį buvo galima nesunkiai numatyti, bet Prezidentei, matyt, svarbiau artėjanti jos kadencijos pabaiga ir galimybė būti išrinktai dar kartą. Betgi kiekvienas iš mūsų, ir Prezidentė – taip pat, pirmų pirmiausia turi stiprinti savo valstybę ir jos pilietinę visuomenę, kuriai būtų svarbu tikros vertybės, vienokios ar kitokios ideologijos laikymasis ir tam tikrų visiems privalomų bendravimo normų paisymas viešajame gyvenime. O iki šiol juk dažnai savo šalyje pasijuntame kaip kreivų veidrodžių karalystėje, kurioje norma išlieka dvigubi standartai ar vyraujantys siauri grupiniai interesai. Sutikite, nenormalu, kai vienoje iš sostinės rinkimų apylinkių visiškai nežinoma LLRA kandidatė įveikia socialdemokratą G. Kirkilą ir patenka į antrąjį rinkimų ratą vien tik todėl, kad vienos tautinės mažumos atstovai išsižada savo politinės pasaulėžiūros ir bet kuria kaina palaiko „saviškį“. Bet dar nenormaliau, kai šalies vadovė nė piršto nepajudina, kad valstybėje būtų išgyvendinti dvigubi standartai ar šalinamos prielaidos tautinėms priešpriešoms stiprėti.
O medžio Lietuva sulaukė didelio tarptautinio pripažinimo – Jeilio (JAV) universiteto mokslininkai paskelbė, kad mūsų šalis geriausiai pasaulyje prižiūri miškus. Pagalvokime: ne tik Baltijos jūros regione, kuriame nuo seno susiformavusios gilios miškininkystės tradicijos, ne tik Europoje, kurioje gausu išsivysčiusių, turtingų ir gerai suprantančių ekologijos svarbą valstybių, bet ir visame pasaulyje! Jeigu taip yra iš tikrųjų, tai mūsų miškininkai verti gamtosaugos olimpinio aukso medalio. Ir ne mes, o kiti turi į mus lygiuotis šioje srityje. Beje, neseniai Telšių apylinkėse apsilankiusi miškininkų grupė iš Vokietijos tai pripažino. Tiesa, ant laurų užmigti neturėtume, nes ir šioje srityje dar turime spręstinų dalykų. Na, kad ir rezerviniai valstybės miškai: pradėję žemės reformą, jų suformavome daugiau kaip milijoną hektarų, uždraudėme bet kokią ūkinę veiklą juose ir tik šiemet nelabai sėkmingai pradėjom juos pardavinėti savo piliečiams aukcionuose. Bet kiek per tą laiką patirta išlaidų juos prižiūrint, kiek netekome pajamų, nes gamtinę brandą pasiekę medynai paprasčiausiai ima pūti, ir kiek dėl to suprastėjo patys rezerviniai miškai? Nežinau, ar kas skaičiavo, bet sumos turėtų būti įspūdingos. Pasak specialistų, rezervinių miškų aukcionai užsitęs dar mažiausiai bent dešimt metų. Ir nuostoliai neišvengiamai padidės, jeigu nepakeisime ligšiolinės jų priežiūros tvarkos. Taigi, dar turime visi neblogai padirbėti, kad atsirastų platesnis supratimas, jog tą tvarką būtina keisti.
Lapkričio mėnesį džiugesiu netrykšta ir Vytauto Ilonio rašinys. Užtat galime nuoširdžiai pasidžiaugti skaitydami publikaciją apie baltąją pasaką, nutikusią pakaunės miškuose, patirti, kaip atgimsta senųjų Ilgių šventė Labanoro girioje, ar iš arčiau pažvelgti į angliškąjį sodą, kuris pagrįstai laikomas britų tapatybės dalimi. Taip pat vertėtų įsiminti svarbų faktą, kad kitų metų pavasarį šalia Ukmergės bus surengta antroji tarptautinė miškininkystės paroda „Baltijos miškai 2013“.
