Gamtos ir kultūros paveldas yra visos tautos turtas bei pasididžiavimas. Dažnai laukiame, kad kažkas juo pasirūpintų, o patys tenorime grožėtis ir mėgautis. Tačiau tikrieji šeimininkai esame patys. Tik suvokę savo atsakomybę imsimės iniciatyvos ten, kur savo rankomis galime padaryti išties daug.
Anoniminių gamtininkų ratelis
Jau beveik dešimtmetį Pasvalio krašte darbuojasi neformalus iniciatyvių žmonių judėjimas, pasivadinęs Anoniminių gamtininkų rateliu. Tai sambūris žmonių, į gyvenimą žvelgiančių paprastai, turinčių panašias idėjas, mėgstančių aktyvias veiklas. Ir, žinoma, sveiką humorą. Ratelyje daugiau kaip trisdešimt žmonių. Jis nėra uždaras, tačiau norintieji prisijungti turės atlikti tam tikras „apeigas“. Kiekvieną pavasarį ratelis organizuoja aplinkos tvarkymo akciją „Mūšos vingis“, kurios apimtys per dešimtmetį jau peržengė šios upės pakrantes. Kasmetinis inkilų kėlimo festivalis „Būstas“ sugrįžusiems sparnuočiams dovanoja keliolika naujų buveinių. Ratelis tradiciškai švenčia Jonines, buriasi į tautinių šokių kolektyvą „Šėltinis“, organizuoja dviračių žygius, žiemą padeda gyvūnams, vakaroja prie laužo. Tarp „anonimų“ yra mokytojų, valstybės tarnautojų, žurnalistų, dailininkų, ūkininkų, bankininkų, moksleivių, net savivaldybės tarybos narių... Tai aktyvų gyvenimo būdą mėgstančių savo krašto patriotų kompanija.
Nuo butelių paupyje iki šiukšlyno miške
Švaros akcija „Mūšos vingis“ dar 2008 m. prasidėjo visiškai atsitiktinai nuo paprasto pasivaikščiojimo paupiu. Tuomet vos kelių šimtų metrų atkarpoje suerzino krūvos plastiko atliekų, suneštų pavasarinio upės potvynio. Kasmet vis toliau brendant pakrante šiukšlių tik daugėjo, jų asortimentas plėtėsi. Rezultatas – po kelias dešimtis maišų kasmet. Ir tik pastaraisiais metais, nesant snieguotų žiemų ir pavasario potvynių, upė atiduoda vis mažiau „dovanų“. Galbūt ir žmonės tapo sąmoningesni.
Besiplečiantis gamtininkų ratelis rado naujų veiklų. Dar tvarkant paupį ant aukšto Mūšos skardžio atsivėrė krūmais apaugusių ir apleistų senų Šimonių kaimo kapinaičių vaizdas. Upės plaunamame šlaite bolavo žmonių kaulai. Garbės reikalas buvo sutvarkyti šią vietą. Iškirsti krūmai, išpjauti sausuoliai, surinktos kažkieno išpiltos šiukšlės, nuo žemės pakelti paminklai. Labai padėjo Pasvalio apylinkių seniūno Stanislovo Triabos geranoriškumas, jo parūpintos techninės priemonės.
Dar kitais metais Anoniminių gamtininkų ratelis „Facebook“ paskyroje išplatino kvietimą – metam iššūkį bepročiams! Ir patraukė į miškus. Prisijungė Ustukių kaimo bendruomenė. Vytartų miškas – nedidukas, bet labai matomas, per jį eina kelias į garsiųjų Lietuvos šviesuolių Vileišių giminės tėviškę. Daugelį metų žmonės čia vežė šiukšles ir nebereikalingus buities rakandus nuo šratinuko iki lovos čiužinio. O iš automobilio detalių tikriausiai būtų pavykę surinkti visai padorų modelį. Tarp žibučių gulėjo krūvos stiklinių butelių – dar nuo tų laikų, kai nepažinojome plastikinių. Melioracijos griovys buvo paverstas senų padangų kapinynu, net vanduo nebegalėjo prasimušti pro šiukšlių užtvankas. Vėliau jas išvežę darbininkai suskaičiavo 60 padangų ir 140 maišų šiukšlių. Iš nedidelio miškelio... Bet labiausiai šokiravo maišan sukišta didžiulio šuns gaišena. Talkininkai atpažino šį „geriausią žmogaus draugą“, dar prieš kelias dienas laksčiusį gretimo kaimo sodyboje.
Išvien su broliais latviais
Į akciją „Mūšos vingis“ užpernai atvyko seni bičiuliai iš kaimyninės Latvijos miesto Iecavos. Gavę ratelio kvietimą jie mielai sutiko prisijungti. Tuo labiau kad praėjusiais metais buvo pasirinktas abiem tautoms artimas objektas – senos latvių kapinaitės netoli Payslykio kaimo. Šiose vietose kadaise gyveno daug latvių tautybės žmonių, taip pat iš ten kilusių vokiečių dvarininkų. Seniai jų neliko, užtat ir kapinaitės apleistos. Jose stūkso XVIII a. statytos liuteronų koplyčios griuvėsiai. „Tarptautinė misija“ buvo ypač sėkminga – neliko koplyčią slėpusių brūzgynų, beverčių medžių, nušveisti paminklai, užkasti lobių ieškotojų išversti kapai, pastatyta informacinė lenta apie vietovę. Daug padėjo Vaškų krašto seniūnas Kęstutis Jasėnas. Latviai liko sužavėti iniciatyva ir pažadėjo atvykti kitą kartą. Arba pasikviesti gamtininkų ratelį į savo organizuojamas panašias akcijas.
Veikla nelieka neįvertinta
Anoniminių gamtininkų ratelis nesiekia populiarumo ir neketina tapti rimtu juridiniu asmeniu. Tiesiog stengiasi būti pavyzdžiu, kaip iš nieko gali gimti idėjos, burtis žmonės, daryti kažką daugiau savo kraštui. Galų gale linksmai ir dar prasmingai praleisti laiką su draugais. Tai nieko nekainuoja. Tik energija ir entuziazmas. Visuomenei reikia pavyzdžių, paskatinimo, motyvo. Tad gal geri darbai turėtų būti daromi garsiau nei tyliai?
Ir vis dėlto smagu, kai sulauki dėmesio ir įvertinimo. Praėjusį rudenį vyko aplinkosauginė kampanija „Aš galvoju“. Jos tikslas – skatinti žmonių asmeninį įsitraukimą tausojant aplinką bei populiarinant aplinkosaugines idėjas. Baigiamajame kampanijos renginyje Kauno „Žalgirio“ arenoje nuskambėjo ir Anoniminių gamtininkų ratelio vardas. Organizatoriai įvertino ekologines iniciatyvas ir skyrė lėšų joms įgyvendinti. 2015 m. ratelis gavo Lietuvai pagražinti draugijos padėką „Už Tėvynės meilės, gėrio, grožio idėjų puoselėjimą, visuomenės kultūros, tautinės savimonės ugdymą“. Tai rimtas įvertinimas. Tačiau, ko gero, rimčiausią pripažinimą ratelio vadovui Pasaulinės aplinkos dienos proga įteikė pats aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas. Tai grakšti medinė gervė – paukštis, gamtosaugos simbolis.
Anoniminių gamtininkų ratelis jau planuoja naujas veiklas pavasariui. Viliamės, jog Lietuvoje tik daugės panašiai mąstančių iniciatyvių žmonių, būrelių, ratelių. Įstaigose, bendruomenėse, mokyklose, darželiuose.
