Kol Vilniaus meras žaidžia smėlio dėžėje, kažkodėl įrengtoje pagrindinėje valstybės aikštėje, toliau tęsiasi keista istorija dėl šalies nacionalinio stadiono statybų. Jau dešimt metų kaip tęsiasi. Bet galo dar nematyti. Tebevyksta teisminiai ginčai – kas, ką ir už kiek gali padaryti. Pirminė nacionalinio stadiono sąmata buvo 80 mln. eurų. Šiuo metu ji jau yra beveik dvigubai didesnė.
Kai kurių ekspertų teigimu, visai realu, kad kol bus pastatytas, stadionas mokesčių mokėtojams gali kainuoti ir visus 340 mln., nors tokio pat dydžio ir tokio pat lygmens stadioną visai neseniai Belgija sugebėjo pasistatyti už tuos pačius 80 mln. Taigi, kad Vilniaus savivaldybė moka auginti pinigus net ir smėlio dėžėse, mes jau žinome. Bet vis dar nežinome, ką sostinės valdžia išties gero sugeba padaryti savo kraštui ir visiems jo piliečiams. Kažkodėl vis dar nežinome. Bet negi taip niekas ir nežino, kur čia šuo pakastas?
Vis garsiau kalbama apie antrosios Covid-19 bangos kilimą Europoje. Panašu, kad ji išties ateina, nors dar nespėjome susitvarkyti su pirmosios bangos padariniais. O jie buvo ryškūs ir dideli. Vien tik senajame žemyne neįvyko daugiau kaip du tūkstančiai įvairių stambių renginių ir parodų. Didžioji jų dalis buvo perkelta į kitus metus. Mes irgi labai rimtai svarstėme tokią galimybę, bet vis dėlto apsisprendėme šiemet nepraleisti tarptautinės miškininkystės parodos „Baltijos miškai 2020“. Nors teko keisti datą, ji įvyko. Jos dėka atsirado net keletas svarbių ir įdomių dalykų, kurių paprasčiausiai nebūtų buvę. Ir tai yra įvykusios parodos pliusai. Tačiau tai buvo pati mažiausia iš visų lig šiol vykusių „Baltijos miškų“ parodų, o ir minusų buvo daugiau, negu pliusų. Iš neigiamų dalykų svarbiausi – dalyviai ir lankytojai. Absoliuti dauguma miškininkystės srityje dirbančių įmonių buvo taip stipriai paveiktos karantino, kad apie jokią parodą nenorėjo girdėti nė dviejų sakinių, nes joms viską užgožė užgriuvusios problemos ir rūpesčiai dėl neišvengiamų nuostolių. Kai kurių įmonių vadovai atvirai sakė, kad jiems neaišku, kaip reikės gyventi toliau, ir kad iki metų pabaigos jų biudžetai yra nuliniai. Nulis yra nulis. Bet kai kas džiaugėsi ir juo, nes minusas visada blogiau už nulį. Pandemija ryškiai paveikė ir lankytojų įpročius: buvo mažai net ir tų, kurie dirba šioje srityje ir kurie neketina iš jos pasitraukti. „Geriau praleisti, bet likti sveikam“, – girdėjome ne kartą ir ne du iš jau pažįstamų parodos lankytojų. Taigi, pandemijos kaina šių metų „Baltijos miškams“ buvo nemaža ir geresnis sprendimas būtų buvęs parodą nukelti kitiems metams. Bet gyvenimas nesustojo, o mes įgijome ir tokios – karantininės – patirties.
Vasara jau artėja prie pabaigos, ne už kalnų ir Žolinė – paskutinė vasaros šventė. Tačiau daugumos žmonių nuotaikos dar vasariškos. Tad ir rugpjūčio „Miškuose“ daugiau dėmesio skiriame gamtai, augalams ir gyvūnams. Bet, kaip visada, nepraleidžiame ir svarbių temų, be kurių gamtą mėgstančio žmogaus ir žmogaus, kasdien dirbančio po žaliaisiais skliautais, gyvenimai būtų lėkštesni, skurdesni ir prarandantys prasmės lygmenį. Tikiuosi, kad ir šįkart būsite dėmesingi žurnalo skaitytojai
