Laukiantiems pavasario pirmiausiai teks atsakyti į klausimą: ar tikrai buvo šiemet žiema? Besniegės žiemos pajūryje – įprastas dalykas, bet Ignalinos krašte nepamenu žiemos, kad sniegas būtų laikęsis trumpiau negu mėnesį. Šįmet panašu, kad taip bus. Akivaizdu, kad gamtoje vyksta ženklūs pokyčiai. Ir kad dalis tų pokyčių mums tikrai nepatiks.
Gyvūnija
Atrodytų neženklūs temperatūrų pokyčiai daugelio gyvūnų gyvenimo sąlygas keičia iš esmės. Žvėreliai, žiemą keičiantys kailį į baltą, nesusiformavus sniego dangai, vietoj maskuotės įgauna išdavikišką spalvą. Darosi akivaizdu, kad baltųjų kiškių, žebenkščių, šermuonėlių arealo riba turės trauktis šiauriau, kaip prieš kelis dešimtmečius pasitraukė baltųjų tetervinų (žvyrių) išplitimo ribos. Šie paukščiai Lietuvoje jau nebeaptinkami.
Viduržiemį visoje Lietuvoje dar tebebangavo ežerai. Ir tai keitė ne tik žvejų įpročius. Daugelyje seklių vandens telkinių neliko žuvų dusimo pavojaus dėl deguonies stygiaus. Iš kitos pusės, ledo nebuvimas leido sėkmingai žvejoti užsilikusiems žiemoti baubliams, garniams ar kormoranams. Jūriniai ereliai, įpratę žiemą misti kritusiais stambiais gyvūnais, gavo galimybę vaikytis antis ar susižvejoti vieną kitą žuvį. Dideli atviro vandens plotai priviliojo daugiau ančių rūšių, negu įprasta, tad paukščių mėgėjams atsirado proga pasižvalgyti po vandenų platybes ir paieškoti retesnių rūšių.
Neužšalę vandenys palengvino gyvenimą ir bebrams. Šie žvėreliai ruošia smulkių šakų atsargas žiemai. Šakos tempiamos link urvų ar trobelių ir skandinamos, kad žiemą liktų po ledu. Vandenims neužšalus, bebrai aktyviai tebeplaukioja, kerta medžius, stato naujas užtvankas. Miškų savininkams ir valdytojams prisideda rūpesčių gelbėjant miškus nuo užtvindymo, nes lietūs nuolat kelia vandens lygį bebrų patvankose. Ten, kur upelių nuolydis neženklus, net ir nedidelis vandens lygio pakėlimas grasina užtvindyti didelius miško plotus.
Neužsnigti žiemkenčių laukai sudarė puikias mitybines sąlygas stirnoms, elniams, danieliams. Žieminių rapsų laukuose maitinasi ir dalis briedžių. Kita jų dalis, tie, kurie gyvena didesniuose miškų masyvuose, buriasi pušų ar minkštųjų lapuočių jaunuolynuose. Besniegę žiemą briedžiai daugiau juda, tad gali būti, kad žala jaunuolynams bus mažesnė. Šernai be didesnio vargo knaisioja neįšalusią miško paklotę ar bulvienas. Pievose lengvai peliauja lapės. Kiti peliautojai, suopiai, dar prieš dešimtmetį žiemą Lietuvoje buvo retenybė, dabar jų žiemojimas tapo įprastu reiškiniu. Nesunkiai besniegėse pievose peliauja ir žvirblinės pelėdos. Sėkmingai medžiodamos jos kaupia maisto atsargas – laimikį sandėliuoja drevėse. Gausiau pasnigus, pelės tampa nepasiekiamos, tad pelėdos keičia mitybos būdą, ima medžioti zyles, startas, kitus paukštelius. Dar prieš porą dešimtmečių Lietuvoje nematytos žvirblinės pelėdos dabar tapo įprastais mūsų paukščiais.
Jei pelių medžiotojams besniegė žiema dosni ir soti, tai peliniams graužikams viskas atvirkščiai. Tokią žiemą jie negali saugiai žiemoti po stora sniego danga ir patiria didesnių nuostolių, negu įprasta. Mums belieka džiaugtis, kad ateinančią vasarą pelinių graužikų pakenkimų turėtų sumažėti.
Besniegė žiema išvilioja iš urvų barsukus. Anksčiau viduržiemį buvo įprasta stebėti barsuko pėdsakus tik šalia urvo: atseit pabudo, apsižvalgė, apsivertė ant kito šono ir miega toliau. Dabar barsukų pėdsakų eilutė, vedanti tolyn į mišką, jau ne retenybė. Žvėreliai sėkmingai susiranda maisto ir giliai neįminga. Barsukų kaimynai usūriniai šunys (kitaip – mangutai) vasarį jau nubunda galutinai. Šiems žvėreliams vasaris – vestuvių metas, tad miegoti nėra kada. Užšalę vandens telkiniai leisdavo mangutams vasarį, kovą keliauti ledu, įveikti plačius ežerus, įsikurti atokiose salose. Šįmet panašu, kad žvėreliai tokią galimybę praras.
Augalija
Šiltėjantis klimatas turi pačių įvairiausių pasekmių. Aukštesnė temperatūra didina medžių prieaugį, tačiau tik tuo atveju, jei neištinka sausra. Deja, pastaraisiais metais nuo sausros kentėjo ne tik Dzūkija. Medžių rūšių kaita šiltėjant klimatui gerokai lėtesnė negu gyvūnų, tačiau bendros tendencijos jau aiškėja: eglės Lietuvoje ilgai netrukus gali atsidurti už arealo ribos, tuo tarpu bukai, europiniai maumedžiai pas mus turėtų jaustis visai neblogai. Akylesni stebėtojai mato, kaip kasmet į šiaurę stumiasi skroblo, amalo arealai. Taigi, miškininkams, miškų savininkams yra apie ką pamąstyti.
Greičiausiai į klimato kaitą reaguoja vabzdžiai. Jų įvairovė pas mus žymiai didėja. Karštesnės vasaros ypač palankios ir miško kenkėjams plisti. Jei anksčiau dejavome dėl eglių kenkėjų (žievėgraužių tifografų, skydamarių), dabar susirūpinimą kelia ir pušis pažeidžiantys kenkėjai. Manau, ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į viršūninio žievėgraužio išplitimą. Praeitą vasarą Rytų Lietuvoje dar buvo registruojami tik pavieniai nedideli židiniai, tačiau, žinant situaciją Baltarusijoje, Lenkijoje, kitose pietinėse šalyse, reikėtų ruoštis rimtai šių vabalų invazijai.
Šilta žiema ne laiku išbudina daugelį augalų. Jau gruodį buvo galima rasti pražydusių žibuoklių, žalčialunkių. Šiek tiek vėliau pagelto, ėmė dulkėti pietiniuose šlaituose augančių lazdynų žirginiai. Sausio viduryje jau išgirdome ir apie tekančią klevų sulą. Dažniausiai taip elgiasi maža augalų dalis. Visad yra ankstyvesnių ir vėlyvesnių augalų formų. Jie taip tarsi nuolat zonduoja aplinką, išbando ankstesnio ir vėlyvesnio žydėjimo galimybę. Išlieka, pratęsia giminę tie, kurie geriausiai atspėjo orų pokyčius.
Pavasaris jau ne už kalnų, tad vasario mėnesį jau neturėtų stebinti tuoktuviniai pelėdų paūbavimai, laukuose ar prie medžiotojų šėryklų pasirodžiusios gervės, tetervinų burbuliavimai ankstyvą rytmetį ar atokiame miško kampelyje sutiktas pasipūtęs kurtinys.
