Atkurtos laisvės dvidešimt antro gimtadienio išvakarėse labai nesinori viešai kalbėti apie mūsų valstybės negalias. Deja, tenka, nes kai kurios iš jų jau tampa tiesiog gyvybiškai pavojingos demokratijos ir pilietinės visuomenės raidai mūsų šalyje. Kad ir kokią sritį imtum, labai dažnai susidursi su itin neefektyvia ar net kenksminga šalies institucijų veikla.
Žinoma, visko pasitaiko ir privačiame sektoriuje. Tačiau kai pradedi nepasitikėti savo paties išlaikomomis valstybės institucijomis, toliau eiti jau nebėra kur. O visuomenės apklausos rodo, kad absoliuti gyventojų dauguma nepasitiki mūsų teismais, prokuratūra, policija, sveikatos priežiūros įstaigomis, na, o Seimu ir Vyriausybe – bene labiausiai. Tiksliau, ne tomis institucijomis, bet ten dirbančiais žmonėmis, o dar tiksliau – tų žmonių darbo kokybe, skaidrumu, nuoširdžiu ir veiksmingu siekiu tobulinti mūsų visų bendrą gyvenimą. Ir tas nepasitikėjimas – ne iš piršto laužtas, nes būtent ten ir kyla didžiausi skandalai dėl kyšininkavimo, klastojimo, švaistymo, savivaliavimo, tikrų ar tariamų paslapčių nutekinimo ir kitų „grožybių“. Iš tų „grožybių“ prieš gerą dešimtmetį ir gimė gyvenimo Lietuvoje metafora – „pelkė“. Tačiau blogiausia, kad per antrą atkurtos laisvės dešimtmetį ta „pelkė“ nesumažėjo ir nenuseko, priešingai – jos akivarai vidury baltos dienos pradėjo gramzdinti ilgus metus sąžiningai dirbusius pareigūnus. Tai regėdamas Kovo 11-osios akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas garsiai ir ryžtingai ištarė: „Gana. Reikia esminių permainų Lietuvoje.“ Šventa tiesa. Belieka tikėtis, kad neliksime abejingi šiam raginimui ir pajėgsime susitvarkyti savo valstybės gyvenimą. Juk galime.
Džiugesnių naujienų norėtųsi ir medžio Lietuvoje. Deja, ekonominio vystymosi lėtėjimas daro savo – šio sektoriaus žmonės jau dabar sako, kad šitie metai bus prastesni už praėjusius. Tačiau gebantys sumaniai, našiai ir konkurencingai dirbti neabejoja, kad metų pabaigoje skaičiuos pelną, o ne nuostolį. Bet iki metų pabaigos dar toli, ir dabar pats laikas darbuotis iš peties. Juolab kad drauge su pavasariu artėja tradicinės statybos, baldų, žemės ir miškų ūkio parodos, kurios, kaip paprastai, ne tik pateikia įvairių naujovių, bet ir suaktyvina rinkas. Tai reiškia, kad bus daugiau užsakymų, daugiau darbo ir daugiau galimybių stiprėti. O medieną eksportuojančios įmonės, iki šiol bergždžiai prašiusios padidinti leistinus medienos gabenimo svorius specialiaisiais medienvežiais, jau dabar rado būdą, kaip nepažeidžiant įstatymų patirti mažiau nuostolių, mažiau teršti gamtą ir efektyviau dirbti – į Klaipėdos uostą medieną gabena konteineriais, kuriems nustatytas didesnis leistinas svoris. Bet tai tik dalinis įsisenėjusios problemos sprendimas. Vis dėlto žingsnis pirmyn.
Kovo numeryje apie mūsų negalias, pirmiausia apie „valstybę ėdančią korupciją“ ir „teisinę diktatūrą“, labai ryžtingai rašo Kovo 11-osios akto signataras, teisininkas Liudvikas N. Rasimas. Apibendrindamas šiandien valstybės viešajame gyvenime įsigalėjusius įpročius, jis taip pat daro išvadą „gana“ ir ragina mus tapti aktyviais ir pilietiškais savo valstybės kūrėjais.
Viešvilės gamtinio rezervato ekologas Vytautas Uselis sėkmingai įsitraukė į gamtininkų bei miškininkų diskusiją dėl saugomų teritorijų ir bioįvairovės šalies miškuose. Jis pateikia dar kitokią poziciją šiais klausimais.
Na, o geologijos profesorius Gediminas Motuza istoriškai žvelgia į klimato kaitą Žemėje. Jis teigia, kad maždaug prieš 34 mln. metų sąlygos Žemėje ėmė keistis nuo „šiltnamio“ prie „šaldytuvo“. Taigi, pasak profesoriaus, mūsų klimatas ne šyla, o šąla, jei žvelgsime į šį procesą iš didelės laiko perspektyvos.
Kovo numeryje spausdiname ir daugiau aktualių bei įdomių rašinių.
