Jau tampa įprasta, kad su žurnalo „Miškai“ skaitytojais dalinuosi savo mintimis apžvelgdamas besibaigiančius metus. Šiemet tikrai buvo visko ir daug įvairovės – tai užsikabinau už žodžio „kontrastas“. O kai kalbu apie miškus, visuomet turiu galvoje su tais miškais susijusius žmones, ir ta sąsaja gali būti labai įvairi.
Medienos kainų rekordas
Kad pradėtume nuo šviesesnės pusės, tai miškininkai ir miško savininkai, o ir visi dalyvaujantys medienos ruošoje, šiais metais galėjo pasidžiaugti į rekordines aukštumas pakilusiomis apvaliosios medienos kainomis. Jau apžvelgdamas 2021 metus rašiau, kad apvaliosios medienos kainos rekordiškai išaugo, bet 2022 metais jos pramušė visas lubas. Gal mažesnį džiaugsmą tai atnešė medienos perdirbėjams ar vartotojams, bet valstybiniuose ir privačiuose miškuose dirbantieji tikrai turėjo galimybę neblogai užsidirbti, ką, beje, liudija ir Valstybinių miškų urėdijos metiniai finansiniai rezultatai. Tą kainų pakilimą lėmė aibė labai skirtingų veiksnių, sukritusių vienu metu į vieną krūvą. Įprastai medienos kainos svyruoja cikliškai, per keletą metų pasiekdamos tai aukščiausius, tai žemiausius taškus. Po poros metų nuoseklaus kainų kilimo šiemet kaip tik ir buvo laikas tai aukštumai.
Nors Rusijos agresijai ir karui Ukrainoje skirsiu atskirą dėmesį, bet jau čia svarbu paminėti, kad bene labiausiai prie to lubas pramušusio kainų rekordo prisidėjo visame mūsų regione dėl sankcijų Rusijai ir Baltarusijai išaugęs medienos deficitas. Lietuvoje tas poveikis išėjo dar didesnis, nes apie trečdalis mūsų biokuro rinkos ir reikšminga dalis plokščių gamybos pramonės buvo priklausoma nuo baltarusiškos skiedros. Be to, bendrai karo kontekste pabrangusios žaliavos ir energijos ištekliai tik dar labiau paskatino rinką kelti ir žaliavinės medienos kainas.
Labiausiai brango pigiausia mediena
Geresnio supratimo dėlei verta paminėti, kad metų viduryje į aukštumas šovė ne visos apvaliosios medienos, bet būtent pigiausių sortimentų kainos – pradedant miško kirtimo liekanomis, malkine ir plokščių mediena, popierrąsčiais ir baigiant smulkia pjovimui naudojama mediena – tarrąsčiais. Tą, suprantama, daugiausia nulėmė energetinė krizė – biokuro gamintojai puolė pirkti viską iš eilės ir ruoštis laukiančiam sunkiam šildymo sezonui. Tuo tarpu brangi ir stambi lentpjūvėse ar kitaip apdirbama mediena taip stipriai nebrango, mat deficitas ten susidarė mažesnis.
Dėl pakilusių medienos kainų, kaip visuomet nutinka, taip ir šiais metais tradiciškai pamatėme suaktyvėjimą privačių miškų kirtimuose. Čia logiškai paaiškinama ir suprantama tiesioginė priklausomybė – kuo medienos kaina aukštesnė, tuo ir iškertama jos privačiuose miškuose daugiau. Valstybiniuose miškuose kirtimo apimtys reguliuojamos taip, kad būtų kuo stabilesnis ir nuoseklesnis tiekimas, tokiu būdu subalansuojant bendrą padėtį rinkoje.
Metų pabaiga rodo, kad medienos kainos stabilizuojasi ir turi tendenciją mažėti. Taigi, rinkos dėsniai veikia, bet bendrai medienos paklausa išlieka didelė, o vertinant platesniame kontekste – ji tik didės. Tai tikėtis kažkokių labai reikšmingų „atpigimų“, matyt, nereikėtų arba jie bus vėl labai trumpalaikiai.
Beprotiškas Rusijos karas Ukrainoje
Neišvengiamai reikia apie tai kalbėti, kai bandome apžvelgti mums reikšmingiausius 2022 metų įvykius. Jei medienos kainos Rusijos karo Ukrainoje kontekste pakilo, ką prieš tai įvardinau kaip gerą dalyką miškuose dirbantiesiems, tai tas pakilimas niekaip negali atsverti visų karo atneštų blogybių, kurios paveikė ir dar ateity paveiks bendrai visą civilizuotą pasaulį, atskirai Lietuvą, o kartu ir mūsų miškų žmones.
Nors karas vyksta ne taip toli, bet ne pas mus. Ukrainoje žudomi žmonės, naikinama tai, kas tų žmonių sukurta. Ir nors mes vis dar komforto zonoje, dauguma, matyt puikiai suprantame, kad ta komforto būsena labai trapi. Tai įneša daug nerimo, priverčia permąstyti vertybes, susivokti realybėje.
Pernai rugsėjį lankantis Ukrainoje iš arti pamatyta ir pajausta padėtis mane sukrėtė. Nors labiausiai paveikė žmonių išsakytos mintys, bet išdarkytų, sprogimų ir gaisrų suniokotų, apkasais išvagotų miškų vaizdas įsirašė į atmintį ne ką mažiau. Vien užminuotų miškų Ukrainoje jau tuo metu buvo daugiau, nei mes iš viso jų turime Lietuvoje. Baisu.
Tai atskiro žmogaus emocija. Bet mūsų valstybės žingsniai reaguojant į Rusijos agresiją akivaizdūs ir praktikoje. Gal mažiau tiesiogiai miškus ir miškų žmones paveikia sprendimai skirti daugiau biudžeto lėšų krašto apsaugai, bet visiškai susijęs sprendimas siekti gausesnių NATO pajėgų pritraukimo į Lietuvą ir tam ypatingos skubos tvarka Rūdninkų girioje įsteigti naują papildomą karinį poligoną. Nors teisingiau būtų sakyti „atkurti“ poligoną, nes ir anksčiau toje vietoje buvo kariškių naudojama teritorija – sovietmečiu buvęs tankodromas ir aviacijos poligonas. Kitomis aplinkybėmis, matyt, kiltų daug diskusijų, ar čia verta dabar dėl karinės infrastruktūros numiškinti pora tūkstančių hektarų plotą, bendrai poligono teritorijoje nugnybti kokią vieną ar kitą gamtinę vertybę, bet šiandienos aplinkybėmis tai visiems suprantamas bendras reikalas.
Sutarimo dėl miškų politikos pokyčių paieškos
Tiesa, mažiau su karo grėsmėmis susijusiose miškų politikos temose diskusijos 2022 metais toliau vyko ne ką mažiau intensyviai nei ankstesniaisiais 2021, kuomet pradėjome Nacionalinio miškų susitarimo (NMS) procesą. Ypač intensyvi buvo pirmoji metų pusė, kuomet bendrakūroje jau konkrečiose išgrynintose temose ieškojome bendrų sutarimų. Kaip jau įvairiuose formatuose ne kartą skelbta, pavyko susitarti šešiose „lengvesnėse“ temose ir nepavyko trijose „sunkesnėse“ temose. Kadangi apie NMS procesą ir situaciją šiame žurnale ne kartą rašiau ir šiais metais, tai dabar nekartosiu.
Pernai Nacionalinio miškų susitarimo pasirašyti parlamentinėms politinėms partijoms nepavyko, mat bendro sutarimo visais svarbiausiais miškų klausimais nepavyko surasti ir patiems atskiriems politikams, kaip to nepavyko padaryti bendrakūroje dirbusiems plataus miškų sektoriaus atstovams. Nepaisant to, sprendimų dėl ateities miškų politikos vis viena reikia. Nekartosiu čia dabar dar kartą tos visos argumentacijos, kodėl turime priimti naujus su mūsų miškų ir miškų sektoriaus ateitimi susijusius sprendimus (apie tai ir rašiau, ir kalbėjau įvairiuose formatuose ne kartą), bet tiesiog konstatuosiu, kad pokyčiai miškų politikoje neišvengiami. Reikia tik priimti sprendimus dėl tų pokyčių masto.
Nueitas susitarimo kelias buvo svarbus
Pats NMS procesas suvaidino labai svarbų vaidmenį išsigryninant ir įsivardinant tą plačią įvairių visuomenės grupių aprėptį, kuri turi labai skirtingų ir įvairių interesų į miškus, pačioms interesų grupėms susivokti ir įsivardinti jų konkrečius siekius, galiausiai, prisidėjo ir prie naujų organizacijų atsiradimo. Kaip svarbų pavyzdį verta paminėti būtent šiais metais įsteigtus Lietuvos miškų ūkio rūmus, į kuriuos, kaip į skėtinę organizaciją, susivienijo miško savininkų, miškininkystės, miškų mokslo, medienos pramonės organizacijos.
Nepriklausomai nuo politikų parašų, NMS proceso eigoje išgryninti susitarimai ir tų susitarimų kontekste parengti Aplinkos ministerijos konkretūs siūlymai, kaip geriau suderinti skirtingas miško teikiamas naudas, šiuo metu kaip tik virsta Miškų įstatymo naujos redakcijos pagrindu. Apie šiuos, galima sakyti, esminius Miškų įstatymo pakeitimus, matyt, kalbėsime jau kitais metais, kuomet konkrečios pakeitimų nuostatos išvys dienos šviesą ir pasieks visus besidominčius miškų žmones, o šiandien galima pasakyti nebent tiek, kad pakeitimai pirmiausia bus nukreipti šiandienos su miškais susijusiems iššūkiams atliepti ir tam tikriems miškų politikos pokyčiams teisiškai įtvirtinti.
Visgi buvo neblogi metai
Vertinant bendrai, tai 2022 metai miškų žmonėms buvo kontrastingi, bet tikrai neblogi; gal kieno nors per dideli lūkesčiai neišsipildė, o labiau kritikuoti mėgstantys kaip visada rado už ką paburnoti ant kitų, neabejotinai kažkam ir tikrų rimtesnių nelaimių nutiko, bet šį kartą pritariu tiems, kas sako, kad Lietuvoje gyvename geriau nei bet kada ir tikrų rimtų problemų iš esmės neturime.
