„Praktiškai – visur korupcija“, – teigia naujasis STT vadovas Saulius Urbanavičius, kalbėdamas apie šio reiškinio paplitimą šalyje. Žinoma, tai jokia naujiena, bet vis dėlto, sutikite, – žiauri nutartis mūsų valstybės institucijoms bei jų pareigūnams.
Be abejonės, tarp šalies tarnautojų yra ir sąžiningų žmonių. Deja, „korupcinis klimatas“ daug kur kiša koją mūsų valstybei ir labiausiai – svarbiausiose jos pačios įsteigtose institucijose. Todėl be jokių išlygų didžiausia atsakomybė už tai tenka pačiai aukščiausiai krašto valdžiai, ir jokios parodomosios „baltų pirštinių“ akcijos čia negelbės, nes nusikalstamos veiklos faktai akis bado vos ne kasdien. Ką šitoje srityje padarys naujoji šalies Vyriausybė, pamatysim, bet buvusioji su konservatoriais ir liberalais priešakyje, galima sakyti, nieko nepadarė. Matyt, dėl to, kad svaigo nuo panegiriškų svajonių – „apie jų darbą bus rašomi vadovėliai“. Kad konservatoriai labai dažnai tik viešais žodžiais mėgsta kovoti, tuo jau ne kartą įsitikinome, bet kad liberalų ministrai, šiaip jau kiekviena proga „dedantys galvas“ dėl žmogaus laisvių ir aršiai pasisakantys prieš bet kokią biurokratiją ir visus su ja susijusius reiškinius, toje srityje per ketverius metus taip pat nežengė jokių ryškesnių žingsnių, sunkiai paaiškinama. Na, bent jau ideologine prasme. Bet, pasirodo, kam ieškoti idėjų ten, kur taip nesudėtinga rasti apčiuopiamesnių dalykų ir dar turint nemenkas galias juos panaudoti nebūtinai visuomenės labui. Iš čia bus ir atsiradęs tas lietuviškas liberalizmas: pirma man, ir be jokių suvaržymų, o paskui, gerai pasidairant ir mikliai susiskaičiuojant savuosius dividendus, bus galima pagalvoti ir apie kitus. Apmaudu, kad tik tiek išmokome per 23 laisvės metus.
Užsitęsusi žiema ir vis neprasidedantis pavasaris ne tik glumina mus visus, bet ir trikdo kalendorinius darbus, kurie dirbami po atviru dangumi. Ne išimtis ir medžio Lietuva. Tradiciškai balandis ir gegužės pradžia – kasmetinio miškasodžio laikas. Tačiau gausus sniegas ir nepalankios oro temperatūros šį itin svarbų darbą vis atideda nežinia kuriam laikui. Žinoma, vis tiek ir šiemet turėtume sulaukti pavasarinio miškasodžio, bet jau dabar aišku, kad jis vėluos ir, jeigu staiga oras stipriai atšiltų, gali būti labai trumpas ir ne pats tinkamiausias medeliams sodinti. Tuomet miškų bus pasodinta mažiau nei planuota, toliau liks augti iš anksto užsakyti ir nepanaudoti sodinukai, neišvengiamai teks koreguoti ir su tuo susijusius darbus. Tačiau neabejoju, kad profesionalūs šalies miškininkai susitvarkys su šitais gamtos iššūkiais. Gerokai keblesnis uždavinys – pagyvinti prekybą mediena aukcionuose. Kalbinti šio proceso dalyviai tikina, kad aukcioninė prekyba stringa, nes vietos pirkėjų nėra gausu ir dėl to sunku išvengti „tarpusavio kainų derinimo“, todėl galutinė pardavimo kaina krinta iki tokio lygio, kuris jau nebetenkina medienos gamintojų. Čia ir atsiranda nemenka įtampa, nes tai labai apsunkina miškų urėdijų pastangas surinkti planuotas pajamas už medieną. Tikimasi, kad šalyje prasidėjus visuotiniam pastatų atnaujinimui atsiras naujų rinkos dalyvių, ir prekyba mediena aukcionuose natūraliai pagyvės.
Gamtos anomalijos įtakos „Miškams“ kol kas nedaro: balandžio žurnalas išeina laiku ir dar su nauju – „Darbų medžio“ – priedu. Pastarajame plačiai rašome apie miškasodžio ypatumus, pavasarinių gaisrų žalą ir būdus, kaip jų išvengti, miškų selekciją, genetinius miško draustinius, sėklinius medynus, sėklines miško plantacijas, medžių klonų rinkinius. Balandžio žurnale rasite ir daugiau įdomių bei naudingų rašinių, sužinosite, kuo išsiskirs šių metų tarptautinė miškininkystės paroda „Baltijos miškai 2013“.
