„Jei būčiau žinojęs, kad Lietuvoje nepriklausomybė bus tik tokia, kokia yra po 25 metų, nebūčiau sutikęs tapti VU istorijos fakulteto dekanu. Apsigavau“, – neseniai viešumoje prisipažino istorijos profesorius Alfredas Bumblauskas.
Kaip teko patirti, ne vienas mūsų valstybės bendrapilietis iš esmės pritaria tokiai profesoriaus išvadai ir neslepia savo nusivylimo dėl to „tik tokia“. Tačiau įvairiose pasaulio apklausose dažnai atrodome ne taip ir prastai. Štai jau antrus metus pagal anglų sudaromą gyvenimo gerovės indeksą iš beveik 150 valstybių mums skiriama 43 vieta. Turint galvoje didžiules valdymo ydas valstybėje, kurioje, pasak Lietuvos banko valdybos pirmininko Vito Vasiliausko, „moralė – ne šio pasaulio kategorija“ ir kur, anot Seimo nario Valdo Vasiliausko, labai didelis prieraišumas „strateginiams korupciniams terminalams“, tai tiesiog neįtikimai aukšta vieta. Už ją pirmiausia galime padėkoti ne kam nors kitam, o sau patiems – tik mūsų asmeninė iniciatyva ir gebėjimas įveikti šiandienos iššūkius leidžia pasaulio akyse atrodyti neblogai. O jeigu dar sugebėtume priversti (priversti, nes prašyti ir įtikinėti – jau visiškai bergždžias reikalas) krašto politikus, kad atstovautų mūsų, o ne savo grupiniams partiniams interesams ir pradėtų gerokai efektyviau valdyti valstybę, Lietuva išties galėtų tapti vieta, kurioje gera gyventi. Juk verta dėl to pasistengti. Ar ne taip?
Kaip paprastai, prasidėjus naujajam medienos ruošos sezonui, medžio Lietuva sukruta linksmiau, nors ūgtelėjusios kainos ne visus džiugina. Ir tai natūralu. O vis dėlto ši žinia gera, nes ne kas kitas, o auganti paklausa ir kilsteri tas kainas. Tačiau kartu tai reiškia, kad auga ir medienos gaminių bei iš jos gaminamų kitų produktų paklausa. O kur paklausa, ten – papildomas darbas, papildomas užmokestis ir didesnės galimybės judėti pirmyn, įgyvendinant savo tikslus.
Kaip ir prieš kiekvieną šaltąjį metų laikotarpį, taip ir šiemet, išaugo energetinės medienos ir pirmiausia malkų paklausa. Tačiau šįkart malkų brangimas itin ryškus: kainos kyla jau visą ketvirtį, o kai kuriose šalies vietose malkinė mediena pabrango net 40 ir daugiau nuošimčių, palyginti su pernykščiais metais. Tai lėmė biokuro gamintojai, šiemet nemaža dalimi savo reikmėms pradėję naudoti malkinę medieną. Brangsta ir kiti medienos sortimentai. Labiausiai – egliniai rąstai ir beržo fanermedžiai. Šių grupių medienos kainos netgi viršijo prieš krizę buvusį 2008 m. lygį. Tai turėtų paskatinti privačių miškų savininkus vėl suintensyvinti medienos ruošą savo valdose. Drauge su tuo atsiras ir poreikis įsigyti papildomos medienos ruošos technikos. Taip ir bus užtikrintas pastovesnis pagrindas šios srities augimui ir geram nusiteikimui dirbti.
Europarlamentaras Leonidas Donskis, apžvelgdamas politinių partijų raidą pasaulyje, daro skandalingą išvadą: „dabartinės politinės partijos yra paprasčiausios gaujos“ (tai taikoma ir Lietuvos politikai). Tačiau ekonomikos profesorius ir buvęs trijų Lietuvos Vyriausybių užsienio reikalų ministras Povilas Gylys, lapkričio žurnale apnuoginęs didžiausius mūsų viešojo gyvenimo skaudulius ir negalėdamas tiksliai apsispręsti, kelia esminį klausimą „Kas užvaldo Lietuvą?“ ir siūlo tik tris galimus atsakymus: gauja, mafija ar klika. Deja, nė vienas iš jų su demokratiniu valstybės valdymu neturi nieko bendra. Neturi, bet tokia mūsų realybė. Tačiau realybė yra ir tai, kad kiekvienoje šalyje miškai ošia savaip. Tuo galima įsitikinti, paskaičius pokalbį su stambiu miško savininku Kazimieru Šiauliu arba susipažinus su rašiniu apie Tasmanijos miškus. O skiltyje „Po laisvės medžiu“ pateikiame taip pat ne pačią džiugiausią, tačiau tikrą mūsų gyvenimo istoriją, kaip duona kasdieninė nurungė puoselėtą meno galeriją Panevėžyje. Žurnale rasite ir daugiau įdomių rašinių.
