Jau gilioje senovėje žmogus suprato, kaip naudinga prisijaukinti laukinius gyvūnus ir auginti juos šalia savęs. Teigiama, kad pirmasis prie žmogaus gal net prieš 30 tūkst. metų prijunko šuo. Ar tai tiesa, ar ne, bet Irake rastos tikrai prieš 12 tūkst. metų žmogų saugojusio šuns liekanos; šis buvo stambesnis už tenykščius vilkus. Paskui atsirado avys ir ožkos, vėliau jau sėsliai įsikūrusios gentys ėmė auginti galvijus, kiaules. Arklys prijaukintas palyginti neseniai – apie 3000 m. pr. Kr.
Antropologai sako, kad žmogus prisijaukino savo ūkinėms reikmėms tik 14 laukinių gyvūnų rūšių. Iš jų atžalyno atsirado daugybė naminių veislių, su žmogumi per amžius prisitaikiusių prie visokiausių geografinių, klimato sąlygų, augmenijos aplinkos, mitybos galimybių; tame natūralios raidos ir sklaidos procese kito gyvūnų išoriniai požymiai, formavosi vis kitokie genų kodai.
Pažanga ne visada į priekį
Senosios gyvūnų veislės vystėsi šimtus ar tūkstančius metų, žmogui mažai tesikišant. Šiais laikais jau kryptingos selekcijos, kryžminimo metodais imtos formuoti specializuotos, iš anksto numatytų ypatybių, produktyvesnės veislės. Įsivyraudamos moderniajame žemės ūkyje, jos ėmė visiškai išstumti senąsias vietines, daugybė pastarųjų negrįžtamai išnyko. Pagaliau susivokta, kad senosios naminių gyvūnų veislės yra vertybė, saugotina kaip kultūros istorijos paveldas. Be to, kintant gyvenimo Žemėje sąlygoms, jų genų fondas bet kada ateityje gali pasirodyti labai vertingas sprendžiant maisto problemą. Tiesa, kad tų palyginti negausių išvestų pramoninių veislių gyvuliai duoda daugiau pieno, mėsos, vilnos, bet jie paprastai lepesni, jiems reikia brangesnės priežiūros, daugiau gydymo antibiotikais ir pan., šildomų ar vėsinamų tvartų, būdami stambesni daugiau ėda pašaro, ir ne bet kokio. O senųjų vietinių veislių gyvuliai nereiklūs, tenkinasi paprasčiausiomis laikymo sąlygomis ir pašarais, jų stipresnė imuninė sistema, jie atsparesni ligoms, epidemijoms, endoparazitams. Tad vertinti veisles vien pagal jų produktyvumą gali būti klaida.
Patirtis tikriau negu teorijos
Apie 1960 m. Bolivijos aukštikalnėse ganėsi 12 mln. senos vietinės Criollo veislės šiurkščiavilnių avių. Jos mažos (tesveria 24 kg), vilnos prikerpama tik 0,8 kg per metus. Bolivijos vyriausybė, bendradarbiaudama su JAV Jutos universitetu, pradėjo programą Andų kalnų krašto gyvulininkystei gerinti. Criollo avys imta kryžminti su merinosais ir kitų pagerintų veislių iš JAV atstovais. Šis darbas truko iki 9 dešimtmečio vidurio. Kai kam pavyko iš mišrūnų gauti daugiau vilnos, tačiau pelnas iš to daug nepadidėjo. O skurdžiose ganyklose stambesnėms avims ėmė stigti ganiavos, suprastėjo jų vislumas, daug ėriukų krisdavo. Po 30 metų dauguma valstiečių grįžo prie šimtmečius augintų Criollo avių, su kuriomis buvo gerai susigyvenę – iš jų pieno gamino sūrius ir užsidirbdavo pajamų, miestuose turėjo paklausą skani avelių mėsa, vilna buvo labai gera veltiniui velti ir kitiems tradiciniams amatams... Visa tai programoje nebuvo įvertinta.
Genetinis paveldas brangiau už auksą
Pasaulyje susivokta, kad senosios naminių gyvūnų veislės yra vertybė, saugotina kaip bendras kultūros istorijos paveldas arba galimas vertingas maisto šaltinis ateityje. 1992 m. priėmus Rio de Žaneiro konvenciją dėl biologinės įvairovės išsaugojimo, JT Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) Naminių gyvūnų įvairovės informacijos tarnyba nuolat kaupia ir skelbia pasaulio šalių teikiamus duomenis apie esamas veisles ir jų būklę. Pasaulio ūkinių gyvūnų įvairovės duomenų banke įregistruota netoli 10 tūkst. vietinio genofondo veislių, bet iš jų gal tik 30 yra labai produktyvios, ekonomiškai stabilios ir sėkmingai atlaiko modernių veislių konkurenciją (pvz., vokiečių Holšteino galvijai, anglų Jorkšyro, danų Landraso ar belgų Pietreno kiaulės). O daugiau nei trečdaliui veislių gresia išnykti artimiausiu metu.
2007 m. FAO patvirtino gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimo pasaulyje planą; kiekviena šalis įsipareigojusi tokį planą įgyvendinti ir nacionaliniu lygmeniu.
Atkovotas lietuviškasis lobis
Lietuvoje vietinių veislių genofondo išsaugojimu rimtai rūpinamasi gal tik pastaruosius 20 metų. Iki tol dešimtmečius jis nyko. Socialistiniame planiniame žemės ūkyje tas paveldas buvo nereikalingas; iš Maskvos buvo nurodoma, kokių veislių galvijai, kiaulės ar augalinės kultūros turi būti Lietuvoje auginamos, kad duotų kiek reikalaujama produkcijos, su kokiomis veislėmis turi dirbti žemės ūkio tyrimų įstaigos. Apie lietuviškas veisles iki 1990 m. negalėjo būti nė kalbos. Kai 9 dešimtmečio pabaigoje pradėta kelti klausimą, jog reikia susirūpinti lietuviškuoju naminių gyvūnų veislių paveldu, reakcija į tokias idėjas buvo priešiška. Baltijos labdaros fondo direktorius Arūnas Svitojus, aktyviai dalyvaująs formuojant lietuviškų veislių genofondo išsaugojimo strategiją, o anuomet dirbęs Gyvulininkystės institute Baisogaloje, prisimena, jog už tai vos nebuvo atleistas iš darbo.
Senosios mūsų naminių gyvūnų veislės formavosi šimtmečius, gyvuodamos kartu su lietuviais miškingame krašte, kartu šią žemę kultūrino, formavo kraštovaizdį, dėl natūralios atrankos jos gerai prisitaikė prie gamtos sąlygų ir aplinkos. Tačiau žemės ūkio, gyvulininkystės raida ilgainiui jas nustūmė iki išnykimo ribos. Per šiuos nepriklausomybės dešimtmečius nuveiktas didelis darbas ieškant, identifikuojant, tiriant šio genofondo paveldo išteklius. Senųjų veislių atgaivinimo istorijos kartais išties nuotykingos.
Vytauto žirgų ainiai
Štai arkliai žemaitukai istorijoje turėjo ne tik ūkinę reikšmę – prieš šimtmečius tie nedidukai žirgai ypač pasižymėjo karo žygiuose, kovose dėl laisvės, ne veltui ir šiandien tą vardą kiekvienas miestietis ir kaimietis mini su pagarba. Tai ištvermingas, nelepus, sumanus, energingas žmogaus draugas, konkūruose stebėtinai šoklus žirgas. Už veislės išsaugojimą pirmiausia reikėtų dėkoti Plungės, Rietavo dvarus valdžiusiems kunigaikščiams Oginskiams, XIX a. globojusiems, propagavusiems šią veislę, auginusiems bandą savo žirgyne, kai krašte visur įsivyravo mišrūnai. Po I pasaulinio karo Oginskio žemaitukai pateko į Gruzdžių žirgyną prie žemės ūkio mokyklos, čia buvo vykdoma selekcija. Baigiantis II pasauliniam karui, vokiečiai išsivarė visus žemaitukus, pasiėmę ir kilmės knygas. Atrodė, jog veislė žuvo. Tačiau pokariu netikėtai buvo aptiktas vienas vienintelis veislinis eržiliukas, pabėgęs nuo išvaromos Gruzdžių bandos (jis buvo žymėtas įdagu). Tai buvo kaip stebuklas. Suradus tinkamų kumelaičių, Vilniaus žirgyne imtasi atkurti veislę. Kad nebūtų tos pačios gimininės linijos poravimosi, įlieta estiškų, lenkiškų arklių kraujo.
1991 m. buvo išlikę tik 14 žemaitukų, dabar jų – daugiau negu 500. Šios veislės išsaugojimu rūpinasi žemaitukų augintojų asociacija, ir galima tikėtis, kad veislė neišnyks.
Emigrantės sugrįžėlės
Ne mažesniais vargais negalais atgimė ir sena autochtoninė avių škudžių veislė. Jos kilmės arealas – Lietuva, Ryprūsiai ir gretimos žemės, šitai liudija ir Kryžiuočių ordino šaltiniai. Tai mažos, nereiklios, pasitenkinančios skurdžiausiu pašaru, mūsų klimatui savos, ištisus metus lauke galinčios gyventi avelės. Jos ypač tinka švariai nuganyti krūmais užželiančioms pievoms, pamiškėms, laukymėms – nėra geresnės kraštovaizdžio priežiūros „technikos“. Škudžių vilna dvilypė: trumpas, tankus, labai švelnus povilnis ir šiurkštus ilgas išorinis pluoštas.
Po II pasaulinio karo ši rasė laikyta išnykusia, bet vokiečiai avių augintojai iš Miuncheno, Leipcigo zoologijos soduose išgyvenusių gyvulių sugebėjo veislę atkurti. Dairėsi šių avelių ir Lietuvoje, ir, atrodo, kiek jų pas mus buvo surasta, visas išsivežė. Škudės Vokietijoje nėra gausios, – dabar jų laikoma 1–2 tūkst., dar apie 150 Austrijoje, 250 Šveicarijoje. Mūsų entuziastai, bendradarbiaudami su kolegomis Vokietijoje, grąžino škudes į Lietuvą. Jų banda gausėja ir dabar siekia 350 avių; škudžių „sostine“ galima laikyti Ingos ir jų augintojų asociacijos pirmininko Kęstučio Samušių sodybą Paliesio kaime Molėtų rajone.
Keistoka, kad ilgai buvo vengiama įrašyti šią veislę į Lietuvos ūkinių gyvūnų išteklių sąrašą ir pripažinti tautiniu paveldu, neva trūkstant įrodymų, kad tai vietinė veislė. Kaipgi kitaip ji būtų gavusi lietuvišką pavadinimą (kitomis kalbomis – Skudde)? Vokiečių autoriai raštuose įvairiai bandė aiškintis pavadinimo kilmę: nuo lietuviško žodžio „skuodimas“, nuo miesto vardo Skuodas, pagaliau nuo kreipinio pasišaukiant ar vejant avį „skud(i)“. Neabejotinai tikra pastaroji versija. Dar A. Juškos vienoje užrašytų dainų (1880–1882 m.) yra eilutė: „A škude, škude, baltos avelaitės...“ Lietuvių k. dažnai gyvuliukai pavadinami pagal kreipinį: šuo – ciuckis, ožka – cibutė, višta – putė, katinas – kicius.
Lietuviškasis aukso fondas
Pasaulio ūkinių gyvūnų įvairovės duomenų banke dar 1995 m. įregistruota kelios tarptautiniu mastu saugotinos senosios lietuviškos gyvūnų veislės: vištinės žąsys (beje, sovietmečiu išnykusios, bet išlikusios buv. SSRS vandens paukščių kolekcijoje Maskvoje, jų populiacija atkurta išperinus 100 iš ten parvežtų kiaušinių), šėmieji, baltnugariai galvijai, Lietuvos vietinės kiaulės, vietinės šiurkščiavilnės avys (škudės pripažintos tik neseniai), minėtieji žemaitukai.
Vėliau įrašytos dar kelios XX a. išvestos veislės (mat, jei bet kuri veislė auginama ir gerinama daugiau negu 50 metų, ji pripažįstama vietine): stambieji žemaitukai (pajėgesni žemės ūkio darbams), Lietuvos sunkieji arkliai, senojo genotipo Lietuvos juodmargių (olandiško tipo) ir žalųjų (daniško genotipo) galvijų veislės, Lietuvos baltosios kiaulės, Lietuvos juodgalvės avys.
Saugant lietuviškųjų veislių grynumą, genofondinių gyvūnų bandos suformuotos dab. Lietuvos sveikatos universiteto Gyvulininkystės institute Baisogalos dvare ir kitų veislininkystės teisę turinčių augintojų valdose. Ūkiams, laikantiems ne tokius pelningus vietinių saugotino genofondo veislių gyvūnus, teikiamos subsidijos, siekiant palaikyti ekonominį interesą. Parama teikiama pagal Kaimo plėtros 2007–2013 m. programą; ji nenutrūks ir naujuoju 2014–2020 m. laikotarpiu.
