Šiandien labai sunku nuspėti, kaip pasisuks istorijos smagračiai ir kokioje tikrovėje gyvensime už savaitės, mėnesio, kaip šiais jubiliejiniais metais jausimės miestų ir miestelių aikštėse, minėdami savo atkurtosios Nepriklausomybės ketvirčio amžiaus sukaktį. Istorijos ratas apsisuka, ir vėl svarstome Sąjūdžio laikais ištartą Romualdo Ozolo sentenciją: „Nebūkime naivūs romantikai. Už kalnelio nedraugo tankai.“ Arba Kazio Pakšto pranašišką mintį: „Lietuva – šalis, kur pavojinga lietuviams gyventi.“
Kažin ar šiais metais neteks prisiminti ir primirštų XX a. patirčių: rinktis rūsiuose bei nuo bombų saugančiose slėptuvėse su savaitės maisto daviniu ir vėl treniruotis, kaip užsimaukšlinti ant galvos dujokaukę?
Karas Ukrainoje ir didelio karo nuojauta mūsų regione bei likusioje Europoje dėl vieno diktatoriaus užgaidų, įnorių, patologinių fantazijų ir makabriškų planų bei nenuspėjamų veiksmų tapo galvos skausmu viso pasaulio civilizuotai bendruomenei. Į Europą tarsi radiacija smelkiasi netikrumo, baimės, įtarumo atmosfera, o gerokai išlepę ir ištežę valstybių politiniai elitai staiga susizgrimba, kad savo bendruomenėms nuraminti neturi jokio priešnuodžio. Siūlytos gerovės vizijos ir ekonominiai eksperimentai akimoju pasirodo buvę tik šamaniški lengvatikių užkalbėjimai, dezintegravę, supriešinę visuomenes, išardę solidarumo, teisingumo jausmą ir pakirtę atsparumą bei valią priešintis blogiui, patyčioms iš žmogiškųjų vertybių.
Mistikai pasakytų, kad stovime ties Armagedonu, ir paguodos bei atsakymų į visus klausimus turėtume ieškoti pas tą, kurio vardo nereikia minėti be reikalo, ar pranašysčių knygose, kuriose Pusmėnuliai krinta, ačiū Jam, kol kas dar ne ant mūsų galvų.
Siaubingi ir į neviltį varantys yra šiandienos globaliniai kontekstai ir susikurti nepatikimi išgyvenimo modeliai, pasitikint ginklo galia ar geru dėde Semu iš prerijų. Ne paprastam žmogeliui suvokti ir išgliaudyti šiandienos algoritmų logiką.
Visuomenė tokiems globaliniams iššūkiams nepasirengusi. O kas gi kaltas, jei ne mes patys, pasidavę sirenų kerinčių melodijų hipnozei? Ar ne per ilgas buvo snūstelėjimas, įtikėjus mitais – „mes Baltijos tigras“, „Lietuva – drąsi šalis“, „mes – Europos centras“? Tose magiškose formulėse nėra konkretaus žmogaus su konkrečia prisiimta atsakomybe.
Vėl tarytum iš sovietinių miglų išnyra tas kolektyvinis beveidis „mes“. Po ketvirčio letargo amžiaus prasikrapštome iš akių traiškanas, apsižvalgome – ir ką darysime? Gal imsime ieškoti kaltų? Kas taip pasitvarkė, kad Lietuva skilo į dvi Lietuvas, kad esame labai panašūs į nebesusišnekančiųjų bendruomenę? Gal, kilus rimtai sumaiščiai, imsime pirštais baksnoti? Bet ar nuo to palengvės, pasidarys gyventi geriau ir šviesiau, kai surasime konkrečius kaltininkus, nuteisime ir nubausime?.. O ir kas net teisiajam suteiks teisę teisti?
Į akis krinta keli egzistenciškai svarbūs dalykai, kuriuos per ketvirtį amžiaus – nesuprasi, netyčia ar iš blogos valios – mūsų politinis elitas neapdairiai nurašė į nereikšmingus nuostolius, ir po laiko skėsčioja rankomis: kur tie pulkai, kurie už Dievą ir Tėvynę eis savo jaunų galvų guldyti? Su žiburiu reikia ieškoti. Ir priežastis paprasta. Gal kai kam ir netikėta. Kalbu apie į paraštę nustumtą kultūrą ir kultūros žmogų, švietimą ir mokytoją. Jų nesumažėjo, tačiau viešumoje nematyti. Šiandien ir vienų, ir kitų reikėtų ieškoti katakombose. Tikrai ne savo gera valia jie tenai atsidūrė.
Prieš tą patį ketvirtį amžiaus Atgimimo pradžioje visuomenė į aikštes išėjo kur kas vieningesnė ir solidaresnė, nei to galėtume tikėtis šiandien, jei ištiktų kur kas didesnės grėsmės ir negandos, į kurias nepakaks atsakyti dainuojant susikibus už rankų. Ačiū Dievui, taip laimingai anuomet sukrito aplinkybės, kad kurti išsivadavimo viziją ir maršrutą atsakomybės ėmėsi šviesuomenė, o ne koks nors įtūžęs ir nekantrus masių gaivalas. Kitaip tariant, mus gelbėjo kultūra ir išmintis, kuri rėmėsi į tvirtą dorovinį pamatą, sekuliarizmo nesumaitotą religinę ir istorinę patirtį.
Jei nepasimokysime iš klaidų, perkurdami Lietuvos tikrovę nesiremsime į patikimai mus sergėjusią tradiciją, vėl pateksime į užburtą voverės ratą. Juk valstybės, panašiai kaip ir žmonės, žiūrėk, tarytum iš niekur atsiranda, išgyvena savo vaikystę, vienos subręsta, suklesti, pasiduoda stabų pagundoms, tuomet sunyksta, subyra ir žlunga. Kitos net neturi liūdnos prabangos subręsti, kaip Oskaras Milašius yra pasakęs apie Lietuvą.
Šiandieninė mūsų patirtis skatina pripažinti, kad Mozei neišpasakytai sekėsi. Jam pakako 40 metų atkarpėlės vergų tautai padaryti verta Pažadėtosios Žemės.
Laiko turim nedaug, o pjūtis laukia didelė. Ir šis ketvirčio amžiaus riboženklis yra, ko gero, lemtinga kryžkelė, kurioje dar galime apsispręsti ir nesirinkti kelio, vedančio į niekur.
