Grupė lietuvių, aktyvių keliautojų ir visuomenės veikėjų, sumanė originaliai paminėti artėjantį Lietuvos valstybės Nepriklausomybės paskelbimo šimtmetį. Žygeiviai praleis kelyje 3 metus, 4 automobiliais įveiks 200 tūkst. km, aplankys šimtą pasaulio valstybių.
Pasirengimo žygiui procesas trunka jau ketverius metus. Sutelkta keliautojų komanda, telkiami projekto ambasadoriai ir rėmėjai, su užsienio šalių ambasadomis derinami leidimai, planuojamos techninės detalės. Startas kelionę per pasaulį pradės šių metų rugpjūtį.
Tokios kelionės dar nebuvo
Vienas iš žygio idėjos autorių, jau per dvi dešimtis įvairių ekspedicijų suorganizavęs Klajonių klubo vadovas Gintaras Babravičius pripažįsta, kad tai bus ilgiausia ir sunkiausia kelionė jo gyvenime. Pasak G. Babravičiaus, darbų krūvis milžiniškas. Vieną dieną važinėji po Lietuvą ir pristatinėji sumanymą susidomėjusiems, kitą jau planuoji išankstinę kelionę į Aliaską, kur teks vienas sunkiausių išbandymų persikeliant automobiliais per Beringo sąsiaurį.
Žygio dalyviai numatę, jog ekspedicijos maršrutas drieksis aplink Baltijos jūrą per Pamyro ir Tianšanio kalnynus ir bekraštes Jungtinių Amerikos Valstijų lygumas. Per Gobio, Atakanos, Namibijos ir Australijos dykumas bei Brazilijos džiungles. Per atšiaurią Rusijos tundrą ir kaprizingus Andus, per Beringo sąsiaurį ir Aliaskos upes bei kitas mūsų planetos vietas.
Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečiui paminėti mūsų šalies vardas skambės ir valstybės vėliava plazdės daugelyje pasaulio kraštų. Žygio dalyviai stengsis pabendrauti su kuo daugiau po svetimus kraštus pabirusių lietuvių bendruomenių ir kartu papasakoti pasaulio žmonėms apie mūsų Lietuvą..
„Miškų“ redakcija, prisimindama didžiojo lietuvių keliautojo Mato Šalčiaus moto „Pasaulis apie Lietuvą, Lietuva apie pasaulį“, savo ruožtu sumanė palaikyti ekspedicijos dalyvių, tėvynę Lietuvą mylinčių žygeivių, idėją ir pasiaukojimą straipsnių ciklu, glaustai pristatydama jų lankomas šalis, tų šalių gamtos ir miškų pagrindinius bruožus bei žmones.
Lenkija – artimiausia kaimynė iš pietvakarių
Su ja turime 110 km nusidriekusią bendrą sieną. Pasaulio mastu – nykštukė, bet Europoje viena didžiausių valstybių. Iš pietų į šiaurę tęsiasi 650 km, iš rytų į vakarus 690 km. Tranzito šalis, jos keliais dieną naktį nenutrūksta europinis krovinių vežimas.
Valstybė ėmė telktis iš vakarinių slavų polianų (laukų gyventojų) X a. antrojoje pusėje, kai pasikrikštijo Piastrų dinastijos karalius Mieška. Tais metais Piastrų princesė Jadvyga ištekėjo už Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos, kuris tapo Lenkijos karaliumi. Jogailaičių dinastija valdė šalį iki 1389 m., tai buvo jos aukso amžius. Sudarytą Lenkijos–Lietuvos uniją paskutinis jos karalius Žygimantas Augustas 1569 m. pertvarkė į Abiejų Tautų Respubliką. Vidurio Europoje ji tapo viena didžiausių ir galingiausių valstybių, su plačiomis teritorijomis nuo Baltijos iki Juodosios jūros. 1791 m. priimta pirmoji Europoje Lenkijos–Lietuvos valstybės konstitucija. Tačiau neribotas teises įgijusi bajorija privedė šalį bemaž iki anarchijos, unija nusilpo ir ją 1795 m. pasidalijo Austrijos, Prūsijos bei Rusijos imperijos.
Po Pirmojo pasaulinio karo Lenkija ir Lietuva tapo savarankiškos. Lenkai puoselėjo norą atkurti bendrą valstybę, bet lietuviams tai pasirodė nepriimtina, kilo priešpriešos. Lenkija pasisavino Suvalkų kraštą ir karine jėga užgrobė Vilniaus kraštą su senąja mūsų sostine. Abiejų valstybių santykius užgožė juodas debesis, kurio šešėlis temdo iki šiol. Ir negali būti kitaip, kai nuo Lietuvos atplėšta dalis etninių žemių su senaisiais gyventojais, o buvusiame okupuotame krašte kolonistai lenkai reiškia savo pretenzijas. Lenkai savo šalį vadina Polska, tik mums kažkodėl mieliau Lenkija.
Gamta panaši į Lietuvos
Plačiai nutįsusi Vidurio lyguma, nemažą dalį užima aukštuma, kurios paviršius iškilęs 173 m virš jūros lygio. Šalies plane daug žalios spalvos, žyminčios žemumas. Šiaurėje įgulusi pajūrio žemuma, ne itin palanki kraštotvarkai. Seklios įlankos, smėlio paplūdimiai, ilgos nerijos su smėlio kopomis primena mūsų pajūrį. Vyslos žemupio užliejamosios pievos, išvagotos kanalų, kuriuos supa apsauginiai pylimai – Nemuno deltą. Į pietus numirguliuoja plati ežeringa juosta, kurią sudaro vakaruose Pamario, rytuose – Mozūrijos ežerynai. Tipiškas moreninis kraštovaizdis: ledynų paliktos apvalios kalvos, daugybė vandeningų įdubų, upių raižiniai ir ledynų vizitinė kortelė – rieduliai. Šiame regione žemę dirbti sudėtinga. Užtat mėlynų ežerų ir žalių miško masyvų grožis nenusakomas. Išlikę vėjo malūnų, kurie seniau perpumpuodavo vandenį, dabar puošia kraštovaizdį, o per patvankas krintantys srautai suka hidroelektrinių turbinas.
Už ežeringos juostos toliau į pietus nuo Odros prie Bugo tęsiasi lygumos su plačiais slėniais, kuriuos paliko ledynų tirpsmo vandenys. Tai Didžiosios Lenkijos, Silezijos, Mazovijos, Palenkių žemumos. Už jų eina Mažosios Lenkijos, Liublino aukštumos, iškilusios 400–600 m virš jūros lygio. Pietuose, palei Slovakijos sieną, driekiasi kalnų ruožas. Vakarinę kalnyno dalį sudaro Sudetų kalnai, su aukščiausia 1602 m Snežkos viršukalne, giliomis įdubomis, rytinę – Karpatų kalnų keteros Beskidų ir Beščadų pavadinimais. Rodos, neaukšti, bet kai įvažiuoji į kalnus nuo Krokuvos pusės, išvysti viena po kitos kylančias kalnų grandines, jos kelia jaudulį. Sunkiai prieinama vidinė Karpatų kalnų pusė prisistato Aukštųjų Tatrų kalnyno vardu, yra neretai lyginamas su Alpių ir Kaukazo kalnais, šiauriniais šlaitais. Savitai dantytos viršukalnės, ledyniniai ežerai, atkarusios uolos, net ir vasarą papudruotos sniegynais – visa tai paaiškina tokį palyginimą, nors Tatrai du kartus žemesni už Alpes. Per kalnus upių slėniais vingiuoja keliai.
Kraštas išraižytas mėlynomis upių juostomis, ir visos suteka į Baltiją. Dažniausiai ne tiesiogiai, o per didžiąsias Odrą ir Vyslą. Abi prasideda pietų kalnuose, kur iškrinta daugiausia kritulių, ypač pirmaisiais vasaros mėnesiais. Šį metą lenkai vadina šviesodieniu, nes vasaros potvyniai sutampa su Joninėmis. Pavasario potvyniai susiję su sniego tirpimu, bet jie neužsibūna, nes padidėja upių nuotėkis. Jiems susiliejus su vasaros tirpsmu vandens srautas įgauna didelę griaunamą jėgą. Nuo potvynio Vysloje 1934 m. nukentėjo 2 mln. gyventojų. Kita vertus, rami daugelio upių tėkmė neleidžia panaudoti vandens energijos ūkio poreikiams. Netolygus vandens pasiskirstymas įvairiose vietovėse. Baltijos pakrantėje, ežerų juostoje, kalnuose paprastai drėgna ar jaučiamas drėgmės perteklius. O štai vidurio lygumoje, Silezijoje, Mažosios Lenkijos aukštumose jaučiamas vandens stygius. Itin stipriai pasireiškia pramoniniuose Viršutinės Silezijos ir Lodzės rajonuose, esančiuose Odros ir Vyslos takoskyroje. Pusėje žemės ūkio naudmenų reikia vienokių ar kitokių hidrotechnikos įrenginių, jos taikomos didesnėje dirbamos žemės dalyje. Pavyzdžiu gali būti 140 km ilgio Vepšo–Kšnos kanalas rytinėje šalies dalyje.
Vyrauja Vakarų vėjai
Šalies teritorija atvira oro srautams, keliaujantiems iš rytų, šiaurės ir vakarų. Vyrauja vadinamosios vakarų pernašos: apie 200 dienų per metus drėgnos, iš Atlanto keliaujančios oro masės, kurioms būdingi apniukę ir lietingi orai vasarą, dažni atodrėkiai ir rūkai žiemą; apie 100 parų – iš rytų sausos žemyninės, atnešančios vasarą karštį, žiemą šaltį. Krašto klimatą galima apibūdinti kaip iš daug švelnesnio jūrinio vakaruose pereinantį į vidutinių platumų žemyninį rytuose. Lenkai išskiria net 6 metų laikus. Kritulių iškrinta taip pat netolygiai: lygumose 500–600 mm, aukštumose ir pajūryje 800 mm, kalnų šlaituose – 1000 mm per metus.
