Vytautą Almanį – miškininką, gamtininką, rašytoją, keliautoją, tyrinėtoją ir kitokiais talentais paties Dievo apdovanotą žmogų – 70-asis gimtadienis pasivijo Viešučiuose, atokiausiame Lietuvos pakraštėlyje Akmenės rajone, kur, pasak jo žmonos Julijos, atsisėdi ant valstybių ribos nugara į Latviją, o veidu į Lietuvą ir išplauki debesų laivais. Tiesa, oficialūs jubiliato namai yra Naujojoje Akmenėje, Gedimino gatvėje, bet tiek jis juose tebūna... kai rytą išmina savo dviratuką į už 15-os kilometrų esančius Viešučius, tai kas kelintą vakarą atgalios tesugrįžta.
Vienos trobos kaimas
Pašaliečiui tų Viešučių tiek ir tėra – vienos trobos kaimas laukų platybėse. Tik V. Almaniui čia yra ištisas pasaulis. O kiek ankstėliau nė tos vienintelės trobos kaime nebuvo ir netgi patį kaimą ruoštasi ištrinti iš Lietuvos žemėlapio. Ir būtų ištrynę, jei apie tokius ketinimus nebūtų laiku suuodęs V. Almanis: „Išgirdau, jog kaimą išbraukia iš Registro, kai jame nebelieka nė vieno gyventojo. Viešučiuose gyventojų nebebuvo likę. Suskubau kaime prisiregistruoti, kad neišnyktų kaimo pavadinimas. Atsimenu, manęs kiek įtariai paklausė, ar aš turėsiu kur gyventi? Atsakiau, jog turėsiu. Bet aš ir nemelavau. Ten buvo šieno kaugių ir mes ten daug naktų nakvojome. Gyvenome ten.“ Ir taip, gyvendamas šieno kaugėje, Vytautas ėmė ręsti namą, tarsi atlikdamas vieną žmogaus gyvenimui skirtų užduočių – pastatyti namą.
Kamanų valstybinio rezervato darbuotojai parodo rezervato pakraštyje tarp medžių prisiglaudusią trobelę, kurią taip pat surentė V. Almanis, kai dar dirbo rezervate. Čia jis, dirbdamas pelkėje, labai dažnai nakvodavo, išsitiesęs ant gultų klausydavo vėjų ūbavimo ir vilkų staugimo.
Žmona Julija pagiria, jog jos Vytautas stato labai šaunias pirtis. Arti 10-ies jų yra pastatęs. O vieną jų ji sudeginusi, kai pernelyg giliai į knygą įlindusi ir nepajutusi, kaip ugnelė iš pakuros iššoko.
Ne medį, miškus sodino
Antra iš žmogui skirtų užduočių šioje žemėje – pasodinti medį. V. Almanio pasodintų medžių užtektų visos Lietuvos žmonėms, ir net ne po vieną. Šimtais tūkstančių jų pasodinta Altajuje, ten ištisi kedrynai įveisti, nė kiek ne mažiau jų ir Lietuvoje šakomis jau dangų remia. Vis tik 50 metų atiduota miškininkystei... Sako: „Būdavo, nueinu kartais biržės kirtimams „atvesti“ ir randu, jog tie medžiai mano paties rankomis sodinti.“ Vien savo ūkyje Viešučių kaime penkių hektarų ąžuolyną pasodino, o jo ateities vizijoje – visi devyni gimtinės hektarai ąžuolyno. V. Almanis juokiasi prisiminęs, kaip jam pasienietis apie žmonijos išradimą – traktorių aiškino: „Mano žemė – ant paties Latvijos pasienio. Pjaunu dalgeliu žolę apie stulpelius ir prie manęs neiškentęs prieina pasienietis, kuris ima labai vaizdingai aiškinti, jog šiais laikais yra toks daiktas kaip traktorius. Ir aiškina, kaip tas traktorius atrodo. O paskui pasakoja, kaip prie to traktoriaus galima prikabinti šienavimo padargą. Matyt, aš jam pasirodžiau esąs iš kitos epochos, kad dar dalgiuku tokiose plotuose mojuoju. Tuo tarpu čia – ąžuoliukai. Netgi dalgiu labai atsargiai apie juos reikia apeiti. Ir kito žmogaus tokiam darbui nepasamdysi, nes ir pats kartais netyčia medelį nurėžiu.“
Akmenės rajono žemės ūkio skyriaus vedėja, o kartu ir rajono Ūkininkų sąjungos pirmininkė Julija Juškienė sako, jog V. Almanio kitaip nė nepamatysi – vis su medeliu rankoje ar prie dviračio, riedančio į Viešučius. Jei tik randa kur ne vietoje išdygusį medelį, kasa ir veža. „Ir toks jaunas jis tuomet būna, akys tik žiba.“
Ne šūvio zona
Kaip jau minėjom, V. Almanis turi 9 ha žemės, kuriuose kada nors turėtų suošti ąžuolynas. Kol kas juridinį ąžuolyno statusą turi 5 ha. Dar 2 ha turi kraštovaizdžio formavimo „statusą“ ir 2 ha – ekologinio ūkio. Taigi jis šiandien dar yra ir ūkininkas. Šalia to, Vytautas prisipažįsta turįs svajonę atkurti senąjį lietuvišką sodą su jo senosiomis veislėmis, su Rojaus ir vyniniais obuoliukais. Sako, pasivažinėjus po senus vienkiemius dar galima rasti senųjų obelų.
Vytautas neslepia, jog santarvėje gyventi su gamta ir su biurokratais yra tiesiog neįmanoma: sako, mirksi blondinė mėlynom akelėm, ir tu nė nemėgink aiškinti, jog su gamta taip paikai elgtis negalima. Pagal įstatymą natūrinės pievos turi būti nušienautos ir žolė išvežta. Kur tą žolę išvežti? Į privačią kaimyno žemę? Galėtum ją parduoti, bet ji tokiose pievose turi būti pjaunama vėlai, žolė būna beveik sumedėjusi, tad kam ji tokia reikalinga. „Aš statydavau žaiginius ir ant jų kraudavau šėką. Tai puiki užuovėja putpelėms, kurapkoms, vabalėliams žiemoti. Tai pašaras žiemos metą miško, laukų gyventojams. Bet reikalavimuose parašyta kitaip – išvežti, ir taškas.“
V. Almanis neslepia, jog jis su savo hektariukais kai kam yra it šašas. Ne kartą buvo ragintas žemę parduoti ir netgi nemažus pinigus už ją siūlė. Bet gamtininkas žino, jog jo valdos yra bene vienintelė ramybės oazė laukinei faunai. Gyvūnai intuityviai jaučia, jog čia yra saugu, čia jų nepasieks nei šautuvo šūvis, nei žemės ūkio technikos riaumojimas, todėl čia tų Dievo tvarinėlių knibžda kur kas daugiau nei natūraliai turėtų būti. „Bet jie čia išsitenka, patys išsprendžia gyvenamojo būsto klausimus.“
Vytauto balsas suvirpa, kai jis prisimena, ko tik žmogus dėl ilgesnio pinigo nepadaro. Taip žmonės sunaikino net Tervetės upės pradžią. „Tai – Latvijos upė, bet jos pradžia buvo Lietuvoje. Jos vagą, slypinčią po žeme, rodė augmenija. Aš tai vadinu atminties upeliais. Bet viską sumaišė buldozeriai, apsėjo. Dėl poros arų chemizuoto derliaus tokį turtą sunaikino.“
Žmona Julija parodo pagonybės laikų akmenų nuotraukas. Jie iškeliavę į sovietinio funkcionieriaus Algirdo Mykolo sodybą. Pats Vytautas pasvarsto, jog tame gal reikėtų ir šviesiąją pusę įžiūrėti – vis geriau nei koks neišmanėlis šventą daiktą būtų suskaldęs, į pamatus sukišęs. Ten jie bent išliks.
Žmona Julija sako, jog net jai pačiai jos Vytautas atrodo „kietas“: „Įsivaizduokit, turint tiek metų numinti 15 km pirmyn ir atgal... O ir numynęs juk ne ilsisi. Visus 9 ha jis vienas pats dalgeliu numosuoja. Ten dar daržiuką turime, ir jame jis triūsia. Aš jau padėti nebegaliu, mano koja atsisakė man tarnauti.“
Žaliojo angelo skrydis
V. Almanis buvo pirmasis šalyje, gavęs Žaliojo angelo statulėlę. Žaliųjų judėjimo vadovas Rimantas Braziulis sako, jog tuo Angelu norėta padėkoti V. Almaniui už jo indėlį saugant gamtą, jo straipsniai gamtos saugojimo temomis buvo ir tebėra nuolat spausdinami „Žaliojoje Lietuvoje“, kitoje šalies spaudoje. Pasak R. Braziulio, Žaliasis angelas „nutupia“ tik ant visuomenininkų, tik ant pilietiškai, o gal net fanatiškai triūsiančių žmonių, tokių kaip V. Almanis. Jis niekada nenutūps ant valdininko, kuriam ir taip privalu dirbti savo darbą.
2008-aisiais Naujosios Akmenės gyventojai V. Almanį pristatė konkurso „Lietuvos kaimo spindulys“ „Miško puoselėtojo“ nominacijai, nors savo pačių pildytose anketose nurodė, jog šito vyro į vienos nominacijos rėmus niekaip neišeina įsprausti, o antai J. Juškienė nominacijai skirtoje anketoje taip parašė: „V. Almanis moka medžių ir paukščių kalbą, jis kalbasi su jais ir susikalba.“
V. Almanis pakelia kalaviją: „Šiuo kalaviju už tradicinės kultūros puoselėjimą mane apdovanojo Šiaulių folkloro klubo pirmininkas Martinaitis. Pats nukalė. Iš pradžių pamaniau, kad muliažas. Bet žiūriu – tikras.“
V. Almanis sako, jog jį labiau ir pastebi tik visuomenininkai, o valdininkai jo idėjas, prieš tai jas suniekinę, vėliau tyliai pasisavina. Bet jis dėl to nesikremta. Jis tiesiog pribloškia savo kuklumu, o ypač kai žinai, koks didelis šio žmogaus žinių ir patirties bagažas.
Sniego žmogaus pėdsakais
V. Almanis buvo pirmasis žmogus Sovietų Sąjungoje, kuris leidosi Sniego žmogaus pėdsakais ir apie tai labai daug rašė net tuometinė spauda. Į tiesų klausimą, ar iš tikrųjų egzistuoja Sniego žmogus, didysis keliautojas atsako, jog, be jokios abejonės, taip. „Tik jis neteisingai vadinamas: jis yra ne sniego ir ne žmogus. Vadinkim jį gal pusžmogiu su labai išvystytu telepatiniu gebėjimu, hipnoze. Jis gali perduoti mintimis, gali nukreipti. Gali matyti jį ir nesuvokti. Bet tai – žemės gyvūnas, evoliucijos padarinys.“ Apie šį padarą labai daug gali papasakoti ir jo žmona Julija, kartu su vyru išmaišiusi Altajų, ne kartą su šia būtybe susidūrusi. Bet tai – nors ir labai įdomi, bet jau kita tema. Savo kelionių įspūdžius V. Almanis sudėjo į penkias knygas: „Už kalnų – namai“, „Baltųjų Vandenų šalyje“, „Audra susitelkė Korgone“, „Per Ulkero žvaigždyną“, „Toli ir arti“. Tačiau jis sako, jog knygos nėra nuoga dokumentika, kaip nėra ir beletristika. Beletristika dėl beletristikos rašytojui nepriimtina. Norvegai pagal jo literatūrinį kūrinį pamėgino keliauti ir viską net pagal karinį žemėlapį atrado.
Visi jie tokie
Mažeikių miškų urėdijoje pasiteiravus apie V. Almanį, kaip miškininką, išgirstama: „O jie visi tokie, t. y. miškiniai. Vytautas ir Julija, kol nebuvo pensininkai, dirbo miškuose Altajuje. Vytautas – girininkas, Julija – jo pavaduotoja. Po 1970-ųjų, kai jie grįžo į Lietuvą, dirbo Joniškio rajono Beržėnų girininkijoje, Tytuvėnų urėdijoje, Liepynės girininkijoje Vilniaus rajone, Naujojoje Akmenėje. Jų sūnus Andrius – Ventos regioninio parko direktorius, prieš tai dirbęs girininko pavaduotoju Papilės girininkijoje, jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu Kamanų valstybiniame rezervate. Andriaus žmona Rima ilgą laiką inspektore dirbo Akmenės aplinkos apsaugos agentūroje...“
Julija Almanis pastebi, kad ir anūkai į senelį „atsidavę“: „Šiuo metu mūsų Agnytė yra Norvegijoje. Ten ir dukra Rita. Buvo Ispanijoje, dabar į šiaurę pasinešė. Joms, kaip ir Vytautui, kad tik toliau nuo namų...“
Tačiau dėl to nė kiek nesistebi sūnus Andrius: juk nuo mažumės tėvas jį su sese imdavo į savo keliones po taigą, po kalnus: „Buvau 3–4 metų, o jau po ledynus su tėvais keliavau. Šalia to, gilų pėdsaką formuojantis mūsų asmenybėms paliko tėvo pasakojimai. Kol buvome maži, tėvas mums vakarais pasakodavo labai įdomias pasakas, kaip šiandien suprantam, savo sugalvotas bei patirtas. Tėvas buvo labai geras pasakotojas, nes jo visi klausydavosi liežuvius padėję. Ir temos jo labai įvairios, nes jis yra išties labai išsilavinęs, apsiskaitęs žmogus.“ Andrius sako, jog niekada negirdėjęs net pakelto tėvo balso.
„Baimė“
Žmona Julija išduoda, jog jos Vytautas, įveikęs ledynus ir net Sniego žmogui ant kulnų mynęs, šiandien vis tik bijo. „Bijo savo jubiliejaus ir su tuo susijusio dėmesio. Jau nuo liepos šneka, jog nenorėtų jokio šurmulio, jokio dėmesio, o dar, sergėk, Dieve, ir jubiliejinę juostą ims ir užriš. Jei ne aplinkiniai, tas gimtadienis, kaip eilinė diena, eitų ir praeitų mūsų Viešučiuose. Ir iš tikrųjų juk anoks ne nuopelnas, jog kažkiek nugyvenai. Jei Dievas leido, tai ir nugyvenai.“
Tačiau esmė – ne kiek tu nugyvenai, o kaip nugyvenai. Itin reto kuklumo Vytautas V. Almanis vis tik yra neeilinė asmenybė. Tai – net ne kaimo spindulys, o didelė, vaiski saulė virš Lietuvos laukų.
