Lietuvos girininkijų formavimo ir girininkų pareigybės istorinė apžvalga (1795–1917)
Daugiau kaip 120 m. tvarkytasi skirtingai
Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos panaikinimo Lietuva buvo praradusi savo valstybingumą iki pat 1918 m. vasario 16-osios. Buvusius LDK ir ATR teisės aktus, įskaitant miškų ūkio reguliavimą, pakeitė svetimšalių teisėkūra. Tačiau likimas lėmė dabartinei Lietuvos teritorijai 1795 m. pasiskirstyti net tarp trijų visiškai skirtingų įtakos sferų. Klaipėdos kraštas kaip buvo, taip ir išliko Prūsijos sudėtyje, kur XIX a. buvo sukurtas vienas pažangiausių Europoje miškų ūkis. Sūduvai kurį laiką teko vadovautis dargi Napoleono kodeksu. Vėliau čia diegta prūsiška tvarka, o galiausiai, būnant carinės imperijos pavaldume, išliko daug specifinių lenkiškų miškų ūkio elementų. Tuo tarpu likusi didžioji mūsų miškų dalis, priklausiusi Vilniaus ir Kauno gubernijoms, buvo tvarkoma pagal carinės imperijos teisės aktus. Be to, reiktų pabrėžti, kad carinėje Rusijoje maždaug nuo XIX a. vidurio miškų ūkio kūrimui ir gerinimui pradėta skirti daug dėmesio, o į šį procesą buvo įtraukta keletas įtakingų vokiečių kilmės specialistų. Taigi, nedidelėje mūsų dabartinės valstybės teritorijoje galima rasti gan skirtingų tiek miškų ūkio politikos, tiek miškininkavimo, tiek miškų administravimo pavyzdžių.
Nuotr. – Buvusios Smalininkų vyr. g-jos Vilktakio girininkijos sodyba
Miškų administravimas Klaipėdos krašte
Kryžiuočių ordinui okupavus prūsų žemes, įskaitant Klaipėdos kraštą, užkariautus, bet dar nekolonizuotus plotus, vadinamus dykra, kurių didumą sudarė miškai, valdė ordino apskričių laikytojai, o konkrečiai – jų žinioje esantys miškų priežiūrėtojai. Šie gan aukšto rango tarnybininkai vokiškai vadinti Brudere von der Wildnisse. Pažodžiui verčiant tai būtų „dykros broliai“. (Broliais buvo įprasta vadinti ordino riterius). Prof. R. Deltuvas savo kapitalinime darbe apie Mažosios Lietuvos miško ir medžioklės ūkio istoriją (2019 m.) šią pareigybę vertė „dykros žvalgais“, o jų prižiūrimus plotus – „dykros žvalguvomis“. Šiems žvalgams, kaip pagrindiniams miškų pareigūnams, buvo skiriami įvairiai vadinti pagalbininkai – žemesnio rango tarnybininkai, kurie tiesiogiai saugojo miškus bei medžiojamus gyvūnus ir vykdė kitokius dykros žvalgų pavedimus.
Dykros žvalguvos (Wildnisberitte), kaip konkrečias ribas ir plotą turintys administraciniai miškų ir medžioklės ūkio vienetai, pradėtos formuoti maždaug XVI a. antrojoje pusėje, o nuo XVII vidurio (pagal 1646 05 09 Miškų valdymo instrukciją) žvalguvos buvo suskirstytos į smulkesnius pastovius miško apsaugos vienetus – girininkijų pirmtakus. Karaliaus Friedricho Wilhelmo 1739 07 28 įsakymu dykros žvalguvos buvo pavadintos vyr. girininkijomis, o jų padaliniai – jaunesnėmis girininkijomis. Vyr. (vyresniųjų) girininkijų, kaip pagrindinio vietos valstybinio miškų ūkio vieneto (mūsiškės urėdijos, miško ūkio analogo), sąvoka išliko iki naujausių laikų, o jaunesnės girininkijos kiek vėliau pervadintos tiesiog į girininkijas ir suskirstytos į mažiausius apsaugos vienetus – eiguvas.
Vadinamoje Lietuvos provincijoje 1800 m. vyr. girininkijų plotas dar įvairavo didesniame kaip 10 kartų diapazone (maždaug tarp 33 tūkst. ir 3 tūkst. ha, bet šimtmečiui artėjant į pabaigą nusistovėjo tokie rekomenduotini normatyvai:
vyr. girininkijos 12 800–16 000 ha,
girininkijos 1 300–1 500 ha,
eiguvos 250–510 ha.
XIX a. antrojoje pusėje, gerinant specialistų ruošimą, gausinant jų skaičių ir intensyvinant visą miškų ūkį, girininkijų plotai buvo dar mažinami, o eigulių pareigybė ir eiguvos naikinamos. Mažinimui palankios aplinkybės tuomet Prūsijoje susidarė ir dėl valstybinių miškų plotų ženklaus sumažėjimo vykdant servitutų naikinimą valstybiniuose miškuose. (Lietuvoje panašūs servitutai buvo panaikinti beveik šimtmečiu vėliau). Tačiau valstybė kažkiek šių praradimų kompensavo išpirkdama miškus iš privačių dvarų. Dėl visų pokyčių prieš Pirmąjį pasaulinį karą Klaipėdos krašte vidutinis girininkijos plotas visiškai priartėjo prie 1 tūkst. ha.
Įsteigta Vyriausioji miškų kasa
Išskirtinis dalykas prūsiškoje miškų administravimo sistemoje – finansiniams reikalams prižiūrėti ir tvarkyti arba pajamoms iš valstybinių miškų surinkti ir šiuos pinigus naudoti – 1770 06 01 karališkuoju potvarkiu įsteigta Vyriausioji miškų kasa su savo padaliniais vietose, nepavaldžiais vyr. girininkijoms. Ši kasa įsteigta siekiant gaunamas iš miškų lėšas nukreipti miškų ūkio vystymui ir didelių mastų korupcijos, kuri Prūsijos miškų ūkyje itin klestėjo XVII a. ir XVIII a. pirmojoje pusėje, užkardymui. Nuosekliai diegiant šią sistemą vyr. girininkai ir girininkai buvo aprūpinti gerais valdiškais būstais, tarnybinėmis žemės dalomis, teise miške ganyti savo gyvulius ir kartu labai gerais tiems laikams atlyginimais. Tačiau jie buvo nušalinti nuo grynųjų pinigų „čiupinėjimo“. Pavyzdžiui, mediena stačiu mišku buvo parduodama tik varžytinėse, kurias organizavo vyr. girininkas su raštininku. Šalia jų būtinai turėjo dalyvauti Miškų kasos atstovas, kuris ir surinkdavo iš pirkėjų pinigus bei išrašydavo du kvitus (pirkėjui ir girininkui). Tik šie dokumentai ir reiškė pardavimo įteisinimą. Netgi girininkijų darbininkų atlyginimai iš kasos buvo išduodami girininkijos darbų prižiūrėtojui (vyr. darbininkui, meistrui), kuris juos ir išmokėdavo. Girininkas turėjo teisę tik dalyvauti išmokant pinigus. Ši tvarka kartu dar ir su kitomis priemonėmis iš tiesų padėjo suvaldyti korupciją, bet šiek tiek didino biurokratizmą ir mažino veiklos operatyvumą. Tačiau ji buvo palikta galioti ir tarpukaryje, kai kraštas buvo su autonominėmis teisėmis sugrąžintas Lietuvai.
Didžioji Lietuva miškininkavo prasčiau
XIX a. Klaipėdos krašte pasiektas miškininkavimo lygis, tiek kalbant apie miško naudojimą, tiek apie atkūrimą, naujų miškų įveisimą ir bendrą priežiūrą, toli lenkė likusią Lietuvą. Kelis šimtmečius trukęs alinantis miškų naudojimas vien pasirinktinais kirtimais buvo didelių pastangų dėka suvaldytas jau XVIII a., maždaug 1725–1775 m. laikotarpiu, ir XIX a. čia jau funkcionavo plynabiržinė kirtimų sistema su savaiminiu ir kultūriniu medynų atkūrimu, užtikrinusi bendrą miškų būklės pagerėjimą. Miškų administravimas gan nuosekliai buvo tobulinamas ir, sakytume, įgijo net unikalių bruožų. Tarpukariu vidutinis vyr. girininkijos plotas buvo 7 132 ha, girininkijos – 991 ha, o po vieną eiguvą buvo išlikusią tik trijose iš buvusių 36 Klaipėdos krašto girininkijų atskirų nutolusių masyvėlių priežiūrai. Tokio dydžio girininkijoje dirbo specialų miškininko išsilavinimą turintis girininkas, vyresnysis darbininkas (darbų prižiūrėtojas) ir keli, kartais keliolika darbininkų. Iš šio krašto miškininkavimo patirties buvo galima pasimokyti ne tik tarpukariu, bet ir sovietmečiu, ir netgi mūsų laikais. Čia buvo įspūdingiausios girininkijų sodybos, etaloniniai žmogaus rankomis sukurti medynai ir daugelis kitų dalykų, kurie nėra šio rašinio tema ir jų detaliau nenagrinėjame.
Gal dar tik priminsiu, kad Kuršių nerija – vienintelis Lietuvoje JUNESKO saugomas miškininkų pastangomis ir sunkiu darbu XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje sukurtas kultūros paveldo objektas. Deja, jį mūsų gamtosaugos bosai labai norėjo įteisinti kaip gamtos paveldo objektą ir tik tarptautinių ekspertų dėka jis turi kultūros paveldo objekto statusą.
Miškų administravimas Sūduvoje
Sūduvoje po trečiojo ATR padalinimo, kai kairiakrantė Užnemunė atiteko Prūsijai, iš buvusių karališkųjų dvarų ir bažnytinių miškų suformuotos 4 savarankiškos girininkijos (Griškabūdžio, Prienų, Buktos ir Seirijų), kurios priklausė Naujosios Rytų Prūsijos Baltstogės karališkų miškų departamentui. Vidutinis g-jos plotas buvo apie 55 tūkst. ha. Girininkijos skirstytos į žvalguvas (sargybas). Girininkijai vadovavo vyr. girininkas arba girininkas, žvalguvoms – jaunesnieji girininkai, eiguvas prižiūrėjo eiguliai ir žvėrių sargai (jėgeriai). Kuriama miškų administravimo tvarka esmingiau kito 1807 m., krašto valdymą perimant Varšuvos kunigaikštystei ir 1815 m. jį įjungiant vadinamos Lenkijos karalystės sudėtyje į carinės Rusijos imperiją. Po 1931 m. sukilimo stiprėjant rusinimo politikai, lenkiškos vaivadijos 1837 m. buvo panaikintos ir Sūduva atiteko Augustavo (vėliau Seinų) gubernijai, bet dalis miškininkavimo savitumų buvo išsaugoti. Svarbiausi dalykai – tai anksčiau čia pradėti miškotvarkos darbai ir ankstesnis plynų kirtimų sistemos diegimas valstybiniuose miškuose vietoje alinančių pasirinktinių kirtimų. Administracinio miškų suskirstymo tvarka išliko, tik aukštesnieji miškų pareigūnai keičiami į rusus ar kitų tautybių carinei imperijai lojalius žmones. Eiguliai buvo parenkami iš vietinių gyventojų tarpo. Nuo 1816-1817 m. tuometinių Sūduvos girininkijų (vėlesnių urėdijų analogų) skaičius buvo didinamas mažinant jų valdomus plotus, o žvalguvos ir eiguvos išliko gan stabilios. Vidutiniai girininkijų (būsimų urėdijų) plotai Sūduvoje kito taip:
1868 m. – 27 229 ha,
1886 m. – 15 630 ha,
1914 m. – 11 360 ha.
Pagrindinės specialistų pajėgos, svarbiausių sprendimų priėmimo galios tiek kadrų, tiek finansiniais klausimais, net dalis organizacinių reikalų buvo gubernijos (iki 1837 m. – vaivadijos) žinioje, kur dirbo XIX a. antrojoje pusėje gan didelis aparatas (apie 30 darbuotojų). Tuo tarpu girininkijų funkcijos buvo gerokai ribotos. Jos teikė pasiūlymus, dalyvavo planavime, atliko kai kurias buhalterines funkcijas, bet svarbiausi sprendimai ir jų kontrolė buvo centralizuoti. Tiesa, laikotarpio pabaigoje mažėjant girininkijų plotui, jų funkcijos buvo plečiamos. Girininkijos vykdė pajamų surinkimą ir jas perduodavo centrinei gubernijų administracijai. Sprendimus dėl lėšų išlaidoms priimdavo irgi gubernijų administracija. Vietos miškininkai dalyvaudavo planavime, vykdė reikiamus išmokėjimus ir vedė buhalterinę apskaitą. Taigi čia tokio griežto, kaip Klaipėdos krašte, miškininkų nušalinimo nuo finansinių klausimų nebuvo.
Svarbūs klausimai buvo centralizuoti
Tuo tarpu žvalgai ir žvalguvos buvo tik vykdytojai ir tiesioginiai eigulių prižiūrėtojai. Pagrindinės eigulių pareigos siejosi su miškų apsauga ir, galima sakyti, per šimtmečius beveik nepakito. Todėl žvalguvų plotų mažinimas nebuvo aktualus ir jis kito nežymiai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą vidutinis žvalguvos plotas Sūduvoje buvo 8 791 ha. Mažiausia kito eiguvų plotai. Vidutinis jų dydis prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo 850 ha.
Natūrinė atlygio už darbą dalis (tarnybinės žemės dalos, ganiavos teisė miškuose, valdiškas būstas arba kompensacija jam nesant) buvo panašiai tokie patys kaip Prūsijoje, bet piniginiai pareigūnų atlygiai, ypač žemiausios grandies pareigūnų – eigulių atlygiai, buvo žymiai mažesni nei Klaipėdos krašte. Reikšmingiau padidinti jie buvo tik laikotarpio pabaigoje, prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
Taigi Sūduvoje valstybinių miškų valdymo sistemos pagrindą vietose jau nuo periodo pradžios sudarė ne valstybiniai dvarai, o specializuotos ir sąlyginai savarankiškos administracinės struktūros – girininkijos (urėdijų pirmtakai). Jos atsirado gerokai vėliau nei Klaipėdos krašte, bet keliais dešimtmečiais anksčiau nei Vilniaus ir Kauno gubernijose. Girininkijos nebuvo nušalintos kaip Prūsijoje nuo buhalterinių reikalų tvarkymo, bet svarbūs finansiniai klausimai, taip pat kadrų priėmimas, atleidimas, skatinimas bei baudimas, įskaitant net eigulių grandį, buvo centralizuotas gubernijos lygmeniu.
Miškų administravimas Vilniaus ir Kauno gubernijose
Carinės Rusijos imperijos žinioje 1795 m. atsidūrę valstybiniai miškai perduoti gubernijų administracijoms, o vietose jie priklausė valstybiniams dvarams, kurie dažniausia tam tikromis sąlygomis buvo perduodami valdyti atskiriems laikytojams. Vilniaus gubernijoje gan dideli miškų plotai iki penktojo XIX a. dešimtmečio pradžios priklausė vyskupijai, bažnyčioms ir vienuolynams. Po Kauno gubernijos įsteigimo 1843 m. iš dalies Vilniaus gubernijos, jos valstybinių miškų administraciją sudarė: 1 gubernijos girininkas, 1 techninis darbuotojas, 3 revizoriai, 43 žvalgai, 63 šauliai, 617 eigulių ir 88 priešgaisriniai seniūnai. Realią miškininko kvalifikaciją visoje gubernijoje turėjo tik 4 darbuotojai (girininkas ir revizoriai).
Tokią padėtį carinėje imperijoje pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais visų pirma nulėmė specialistų stygius. Įsteigus Girininkų korpusą (1839 m.) ir visą eilę miškų mokyklų, padėtis ėmė gerėti. Tada XIX a. viduryje vakarinėje imperijos dalyje, įskaitant Vilniaus ir Kauno gubernijas, pradėtos kurti valstybinės girininkijos (urėdijų pirmtakai), taip pat pradėti vykdyti ir miškotvarkos darbai. Konkrečių pirmųjų girininkijų įkūrimo datų nepavyko aptikti. Tačiau atskiruose senuose leidiniuose radome paminėtas kelias, matyt, seniausias girininkijas. Pavyzdžiui, Trakų apskrityje, kuri Vilniaus gubernijoje turėjo didžiausią valstybinių miškų procentą, buvo palaipsniui įsteigtos net 6 numeruotos girininkijos, kurios vėliau gavo skirtingus vardus. Vidutinis pirmųjų girininkijų plotas buvo maždaug tarp 30-50 tūkst. ha. Antai mūsų detaliau nagrinėta Varėnos valstybinio dvaro bazėje įkurta Trakų III-oji, vėliau pervadinta tiesiog Varėnos girininkija, užėmė apie 49,9 tūkst. ha plotą. Ši girininkija ir iki Pirmojo pasaulinio karo išliko didžiausia gubernijoje. Tačiau jos bendras plotas 1905–1914 m. buvo jau beveik dvigubai mažesnis – 27 856 ha, nors kartu ji išliko didžiausia tarp gubernijos girininkijų. Maždaug nuo 1870 m. senuose statistiniuose bei apžvalginiuose leidiniuose jau yra gan išsamių duomenų apie miškų ūkio administracinių vienetų kaitą. Smulkiau nedetalizuojant tos kaitos, lentelėje pateikiame vidutinius valstybinių miškų administravimo vienetų dydžius prieš Pirmąjį pasaulinį karą 1914 m. pradžios būklei.
Girininkijos – pagrindinis miškų valdymo vienetas
Valstybinės girininkijos nuo jų įkūrimo maždaug XIX a. viduryje iki imperijos žlugimo buvo pagrindinė vietinė miškų valdymo institucija. Pirmaisiais funkcionavimo dešimtmečiais svarbiausi jų tikslai buvo:
1) visų galimų miško turų atleidimas (pardavimas ar kitoks davimas, pavyzdžiui, servitų pagrindu bei lengvatinis) nustatyta tvarka jų vartotojams ir pajamų surinkimas į valstybės iždą už šiuos produktus bei paslaugas. (Pagrindinis miško produktas medis buvo atleidžiamas stačiu mišku);
2) medžių ir visų kitų miško turtų apsauga nuo neteisėto naudojimo bei vagysčių.
Kiti, vėliau tapę esminiais, miškininkavimo darbai, kaip iškirstų miškų atkūrimas ar naujų įveisimas kultūriniu būdu, daigynų ir medelynų ūkis, priešgaisrinės ir sanitarinės miškų apsaugos sistemų kūrimas bei įdiegimas, medynų ugdymas, bent kiek reikšmingesnius mastus įgavo tik XIX a. einant į pabaigą. Gausėjant specialistų ruošimui ir plečiantis šiems darbams girininkijose atsirado daugiau specializuotų pareigybių. Naujas girininkijas paprastai įkurdavo tuose plotuose, kur atsirasdavo galimybės parduoti didenius medienos kiekius rangovams ir gauti daugiau pajamų. Plynabiržių kirtimų sistema buvo įvedama kartu su miškotvarkos darbais ir 1870 m. buvo įdiegta maždaug 11 proc., 1900 m. – 75 proc. ir 2014 m. – 98 proc. lietuviškų gubernijų miškų. Tad galima pasakyti, kad totalinis miškų alinimas pasirinktinais kirtimais čia užkardytas gerokai vėliau nei Klaipėdos krašte ir Sūduvoje. Tačiau Sūduvą ir lietuviškas gubernijas okupavus vokiečiams, vėl prasidėjo beatodairiškos geriausių medžių, augusių arčiau geležinkelių ir plukdomų upių, „tašymas“ tiek plynais, tiek pasirinktinais kirtimais.
Skiriamieji ženklai buvo privalomi
Nuotr. – 1840 m. eigulio skiriamasis ženklas carinėje imperijoje
Lietuviškose gubernijose, kaip ir visoje imperijoje, miškų sargybai buvo privalomas skiriamųjų ženklų nešiojimas. Visiems miškų apsaugos pareigūnams priklausė valdiški būstai (kompensacijos jiems nesant), pagal tarnybinį rangą diferencijuotos tarnybinės dirbamos žemės ir pievų dalos, teisė ganyti miške savo gyvulius ir lengvatinis kuras. Aukštesniųjų pareigūnų buvo santykinai geri piniginiai atlyginimai bei gan puošni uniforma. Tuo tarpu gausiausios ir žemiausios grandies – eigulių piniginis atlygis buvo veikiau simbolinis (ženkliau padidintas tik paskutiniame dešimtmetyje). Eigulius skyrė, skatino ir baudė girininkų teikimu Gubernijos miškų administracija. Ji sprendė ir finansinius klausimus.
