Gyvename negailestingoje ekspertų priespaudoje. Tik negalvokite, kad rašau apie Lietuvą jau trečius metus valdančią vadinamąją ekspertų vyriausybę. Pamiršome, kad tos vyriausybės sudarymas tebuvo viešas eksperto vardo pažeminimas. Jeigu tuomet kai kuriuos atrinktuosius į ministrus ir galėjome vadinti savo srities žinovais, tai netrukus jie visi tapo politikais. Tie, kurie negebėjo ar nenorėjo jais tapti, turėjo trauktis iš ministro pareigų. Nenuostabu, kad prisiekus naujajam prezidentui vyriausybės pertvarka buvo ne ekspertinė, o kosmetinė ir politinė.
Vienas pamatinių politikos tikslų – rasti dermę tarp specialistų siūlomų sprendimų ir visuomenės poreikių. Tiesa, čia dar įsiterpia vadinamosios interesų grupės, kurios savo siekius dažniausiai slepia po visažinių ekspertų apvalkalu. Ši labai nedidelė ir uždara grupelė žmonių pasikeisdama oriai žvelgia iš televizorių ekranų, įtaigiai kalba radijo laidose, jų mintis cituoja laikraščiai bei žurnalai, o interneto svetainės neatsidžiaugia jų paskatintomis skaitytojų peštynėmis, kurios kažkodėl vis dar vadinamos diskusijomis. Ekspertų nuomonė įžūliai braunasi į mūsų privačiausias erdves ir negailestingai griauna socialinių tinklų asmeniškumo iliuziją. Tačiau nepavydėkime jiems šlovės, verčiau užjauskime sunkią jų dalią.
Šiandien viešojoje erdvėje besireiškiantis ekspertas iš savo srities žinovo tapo sumaniu neįtikėtinų nuomonių teisintoju, besiremiančiu kitų nepriklausomų ekspertų priklausoma nuomone, kuri neretai grindžiama beprasmiais aritmetiniais vidurkiais. Populiarumo ekspertas gali tikėtis sulaukti tik tuomet, kai gebės pažeminti tuos, kurių darbus vertina, ir nestokos negatyvumo. Ne mažiau svarbu užsisklendus siaurutėje artimiausioje aplinkoje samprotauti apie pasaulines problemas ir taip vietos nesėkmėms suteikti globalių katastrofų matmenį. Ekspertui svarbu kiek galima tiksliau pranašauti kiek įmanoma tolimesnę perspektyvą, kurti momentinį aštrų įspūdį, kuris akimirksniu išblėstų, o visų pranašavimų jau kitą dieną niekas neprisimintų. Čia ekspertų palyginimas su astrologais nebūtų pernelyg drastiškas.
Liūdniausiu viską pateisinančio eksperto pavyzdžiu šiandien tapo miestų parkuose kirtimui medžius pasmerkiantis specialistas. Visada galima rasti tokių, kuriems trukdo Sapiegų rūmų parko medžių paunksmė, kaip kadaise nereikalinga pasirodė Bernardinų sodo alėja, Mingės ar Žaliakalnio žaluma. Kai iki šerdies sveikas kelmas tampa gyvu priekaištu dendrologijos ekspertui, atsiranda kitų argumentų ir kitų žinovų, kurie jau kalba apie investicijų svarbą ir skubų Europos Sąjungos lėšų įsisavinimą. Tikslas lieka tas pats, manipuliuojama tik argumentais. Ir kai tradicinėmis besivadinančios partijos ima nerimauti dėl kylančios populizmo bangos ar euroskeptiškų nuotaikų, jos pirmiausia turėtų prisiminti tokių neįtikėtiniausius dalykus pateisinančių ekspertų kūliavirsčius.
Visada yra klausimų, kur nėra ir negali būti vieningos nuomonės. Ekspertai dažniausiai nesutars dėl minimalios algos dydžio, mokesčių (o dar labiau dėl jų lengvatų), biudžeto išlaidų paskirstymo, o ką jau bekalbėti apie kaštų ir naudos analizę. Tokioje idėjinių prieštaravimų painiavoje svarbesnis už galutinę nuomonę tampa kelias, kuriuo einama prie prieštaringų išvadų. Sekti eksperto minties logiką būtų be galo įdomu, tačiau dažniausiai ji lieka nežinoma. Bijau, kad taip lengviausia slėpti savo „laisvę“ ir nuo interneto klikų, ir nuo savųjų klikų. Kai prieš kelerius metus advokatų kontoroms atsirišo rankos ir jos ėmėsi aktyviai viešojoje erdvėje inicijuoti publikacijas, labai padaugėjo ekspertų komentarų prieštaringai vertinamais teisės klausimais. Bylos vis dar sprendžiamos teismuose, tačiau viešųjų ryšių agentūrų gebėjimai vis labiau vertinami ir gynyboje, ir puolime.
Nepaliauja stebinti begalinis politikos ekspertų noras kiekviena proga ir bet kokia kaina pažeminti tuos, apie kurių darbus kalbama. Prieš dešimt metų „dundukų ir frajerių vyriausybė“ atrodė sunkiai peršokama ciniškumo viršukalnė, kurią šiandien nesunkiai įveikia kiekvienas pradedantis ekspertas. Kitaip jis negalės vadintis ekspertu.
Niekuo nepagrįstą savo nuomonę priešpastatydamas kruopščiai analizei, ekspertas puoselėja savo asmeninės svarbos iliuziją. Kontekstas niekuo negrindžiamai nuomonei trukdo, asmeninei saviraiškai palankiausia uždara erdvė. Todėl neverta stebėtis, kad Lietuvos ekspertų puoselėjamą Rusijos kišimosi į JAV prezidento rinkimus temą amerikiečių tyrinėtojai jau nagrinėja kaip dar vieną kairiųjų sąmokslo teorijų pavyzdį, o pas mus neigiamas CŽA kalėjimų Lietuvoje buvimas visame pasaulyje yra toks pat akivaizdus faktas kaip ir kaliningradiečio Sergejaus Skripalio nuodijimas „Novičoku“ Britanijoje. Užsisklendimas uždaroje informacinėje erdvėje griauna ne tik Rusijos ar Kinijos pilietinę visuomenę.
Ekspertų tironija turi savo nuostabių bruožų. Visuomenei ji leidžia atsikratyti atsakomybės jausmo, skatina žmones neuždavinėti nepatogių klausimų, nesmalsauti kur nereikia… Tokia ekspertų valdžia ilgainiui tampa tikru jungu, iš kurio išsivaduoti be sukrėtimų vargu ar pavyktų. Todėl šiandien Lietuvoje tikri ir tariami ekspertai bei jų šeimininkai ir jaučiasi taip drąsiai.
Nors istorijos pamokos neskatina pulti į neviltį. Prieš trisdešimt metų vieno didžiausių Didžiosios Britanijos dienraščių „The Sun“ ekspertams buvo suduotas smūgis, nuo kurio jie neatsitiesia iki šiol. 1989 m. Liverpulio komanda turėjo žaisti Futbolo asociacijos taurės pusfinalio rungtynes Hillsborough stadione su Sheffieldo komanda. Vos prasidedant rungtynėms Liverpulio sirgalių sektoriuje kilo stumdynės, per kurias žuvo 96 žmonės, pusaštunto šimto sužeista. Kaip tikina sirgalių artimieji bei patvirtino vėlesni tyrimai, nelaimė įvyko dėl policijos kaltės. „The Sun“ ekspertai tuomet atliko savo tyrimą ir ciniškai apkaltino aukas. Praėjus kelioms dienoms po nelaimės dienraščio pirmojo puslapio antraštė skelbė: „Tiesa“. Straipsnyje aukos buvo paverstos kaltininkais, su pasismaginimu rašyta, kaip sirgaliai nepaisė policijos nurodymų, esą net šlapinosi ant pareigūnų. Faktų klastotė, analizės stygius ir noras pažeminti paprastus žmones Liverpulyje sukėlė iki tol nematytą pasipiktinimo bangą. Futbolo klubas uždraudė „The Sun“ korespondentus įleisti į rungtynes ir spaudos konferencijas, futbolininkai neatsakinėjo į laikraščio žurnalistų klausimus ir nedavė interviu. Lietuvoje tai tikriausiai būtų pavadinta pasikėsinimu į žodžio laisvę. Pilietinis atsakas į laikraščio manipuliacijas buvo toks, kad Liverpulyje bei jo apylinkėse iki šiol „The Sun“ niekas neskaito. Ir tai turi toli siekiančių politinių pasekmių. Brexito referendume Liverpulis buvo vienas tų miestų, kuriame žmonės aktyviausiai balsavo už pasilikimą Europos Sąjungoje. Priešingai nei agitavo „The Sun“.
