VMU Švenčionėlių regioninio padalinio medelyno specialistas Rimantas Nalivaika – gerai žinomas gamtos fotografas. Jo darbai džiugina ne tik Lietuvos, bet ir užsienio gyventojus. Asmeninės ir kolektyvinės parodos, fotografijų demonstravimas knygose, kalendoriuose, žurnaluose, įvairūs laimėjimai ir nominacijos Lietuvos bei užsienio fotografijos konkursuose. Meilė gamtai miškininką-fotografą dar vaikystėje sužavėjo, užbūrė ir nebepaleidžia.
Dirbate ir gyvenate krašte, kuris yra tikra stulbinančios gamtos oazė – vešliausios žolės ir žolynai, rečiausios augalų ir gyvūnų rūšys, iki dviejų metrų užaugantys papartynai. Gal gyvenimas tokios gamtos apsuptyje lėmė ir jūsų kelio pasirinkimą?
Gamta mane vaikystėje tiesiog sužavėjo. Be gamtos gyventi negalėčiau. Viskas, aišku, prasidėjo nuo mažų dienų ir tęsiasi iki šiol – gamta traukia mane visą gyvenimą. Ir paukščiukai, ir žvėriukai – visą laiką traukė ir trauks. Po truputį tai tapo gyvenimu. Man gamta – tai grožis! Mieste išgyvenčiau tris dienas, daugiau man tikriausiai nepavyktų...
Atsimenu, kai pirmą kartą tuos dvimetrinius jonpaparčius pamačiau. Buvo kokie 1991 metai, Švenčionių girininkijoje. Iš pradžių tiesiog negali sulaikyti emocijų, nuostabus jausmas. Paparčiai geriausiai auga, kai yra šiltas oras, drėgmė, tada jie išauga į dviejų metrų milžinus. Tai – vienas iš mūsų krašto gamtos stebuklų.
Negaliu atitrūkti nuo gamtos. Šio savaitgalio rytą 2,5 valandos pratupėjau miške, norėdamas šį bei tą nufotografuoti, tada grįžau namo, atšilau 2 valandas ir vėl – atgal į mišką. Nepadariau nė vieno kadro, apie kurį svajojau, bet trauka buvo tokia stipri, kad teko bėgti į mišką. Mačiau šernus iš toli, bet ko norėjau – nepagavau. 5 valandas sąžiningai pratupėjau ir grįžau be kadro. Laukiau briedžių, bet, deja. Daug tokių dienų būna, kai lauki, lauki ir nesulauki.
Per išeigines, jeigu yra laiko, visada fotografuoju ir planuoju laiką gamtoje. Šeštadienį atlieku namų darbus, susiplanuoju kelionę, o tada sekmadienį – išvažiuoju dar neprašvitus ir grįžtu sutemus. O kaip pasiseks – lems fortūna. Niekada negali žinoti. Būna, kad prisiplanuoji visko, prisižiūri, o grįžti nepadaręs nė kadro.
Gamta yra nenuspėjama ir jos nesurežisuosi. Neužsakysi briedžio, kad jis tau ateitų ir papozuotų. Gamtoje nieks nepasikartoja. Tačiau tai dar labiau motyvuoja, kai galvoji, kad jau kitą kartą tikrai pasiseks. Kuo ilgiau sėdi, kuo daugiau žinai viską, kuo daugiau stebi, tuo tau daugiau ir reikia. Tobula nebūna, dažnai, kai kažką nufotografuoji, atrodo, kad vis kažko trūksta, tai ir motyvuoja bandyti vėl.
Gyvenimas tokios gamtos apsuptyje ir lėmė, kad dirbu VMU, kad esu šalia gamtos – tai buvo mano svajonių svajonė. Nuo mažų dienų žinojau, kad nuo gamtos – niekur.
Kada ir kaip pajutote, kad norite tapti fotografu?
Mano, kaip fotografo, kelias prasidėjo jau 6-oje klasėje. Tai buvo maždaug 1972-1973 metai. Šeštoje klasėje susidomėjau ir pradėjau lankyti fotografijos būrelį. Pirmas fotoaparatas buvo Smena 8, po to buvo kiti, aišku, praėjo nemažai laiko, norėjosi geresnių rezultatų, tada atsirado Nikon, su kuriuo fotografuoju iki šiol. Iš pradžių buvo juostiniai, dabar jau, žinoma, skaitmeniniai fotoaparatai. Dabar dauguma fotografų pereina prie sisteminių fotoaparatų naudojimo, bet aš kol kas apie tai negalvoju.
Papasakokite apie savo fotografinius pasiekimus.
2001-aisiais ir 2008-aisiais metais surengiau asmenines parodas Švenčionyse, Švenčionėliuose, Utenoje, Visagine, Kaune, Vilniuje. Dalyvavau kolektyvinėse parodose Švenčionyse, Ignalinoje, Visagine, Vilniuje, Žemės dienai skirtose parodose Utenoje, Čikagoje (JAV), Vengrijoje, Novosibirske (Rusija), Baltarusijoje (2010 metais vyko gamtos fotografų čempionatas, specialaus komisijos prizo už originalią fotografiją taip ir neatsiėmiau). Mano fotografijomis iliustruoti „Medžioklės kalendoriai“, knygos „Švenčionių krašto gamta“, „Su meile – Lietuva“, „Didžioji medžioklės knyga“, „Ignalina lelijos žiede“ ir kt.
Kokiu pasiekimu didžiuojatės labiausiai?
Sunku pasakyti. Kai yra daug kadrų, sunku išsirinkti. Jeigu kalbame apie konkursus, tai vienas iš pasiekimų, kuriuo didžiuojuosi – nominacija Lietuvos laukinės gamtos fotografijų konkurse „Gintarinis žaltys“. Konkursas rengiamas nuo 2010 metų. Šiame konkurse 2013 metais laimėjau nominacijoje „Lietuvos kraštovaizdis“.
Kaip manote, kodėl esate geras gamtos fotografas?
Esu dėkingas, pirmiausia, fotografijos mokytojui peizažistui Algiui Jakštui. Tai jis po truputį patraukė mane tuo keleliu. Savo mokytojui esu labai dėkingas, jis man parodė konkursus, įvairias fotografijos parodas, viską, kad tik nieko nepraleisčiau. Jis padėjo bristi į gilesnius fotografijos vandenis. Džiaugiuosi, kad mūsų bendravimas tęsiasi iki šiol.
Dar prie mano augimo prisidėjo fotografas, Naturephoto.lt įkūrėjas Romualdas Barauskas, taip pat esu dėkingas gamtos fotografų klubui „Žalias skėtis“, kuris yra tikrai rimtas gamtos fotografų branduolys, ir klubo sielai – prezidentui Rimantui Udrui. Dėkoju ir savo žmonai, kuri mane visada supranta ir palaiko. Nuo pat mano fotografavimo pradžios laikausi principo, kad svarbiausia – nepažeisti gamtos. Toliau prie sėkmės prisidėjo mano užsispyrimas, nuolatinis noras tobulėti. Taip pat, aišku, išlieka sėkmės veiksnys. Yra ir daugiau įvairių aspektų, bet visuomet reikia įdėti daug darbo, laiko ir žinių.
Kokiems fotografų klubams, draugijoms priklausote?
Kai dar mokiausi fotografijos, A. Jakštas subūrė mus į švenčioniškių fotoklubą „Fotomanija“. Rengėme parodas, dalyvavome kitų rengiamose parodose. Po to atsirado gamtos fotografų klubas „Žalias skėtis“, kuris formaliai įsikūrė 2009 metais. Fotoklubo „Žalias skėtis“ nariai – daugiausia iš Rytų Aukštaitijos: Utenos, Vilniaus. Po to atsirado dar vienas formalus mūsų klubas Naturephoto.lt. Ten vykdavo „Gintarinis žaltys“ – Lietuvos laukinės gamtos fotografijų konkursas. Naturephoto.lt apima praktiškai visą Lietuvą, čia susibūrę tikri gamtos mylėtojai, rimti fotografai iš įvairių Lietuvos kampelių.
Fotografuojate labiau sau ar kitiems?
Prieš važiuojdamas fotografuoti atlieki žvalgybą, iš anksto viską analizuoji, svajoji, galvoji, prisisvaigsti, tuomet nemiegi. Tai pirmiausia, žinoma, kad dėl savęs visa tai darau, svarbiausia – emocijos. Vėliau norisi parodyti ir kitiems kažką, jeigu po tų ilgų svajojimų ir fotografavimo kažkas išeina ir pasiseka.
Ką dar norėtumėte nufotografuoti?
Norisi dar labai daug, jeigu tau bus viskas gerai, tai tu jau gali fotoaparatą ant vinies pakabinti. Visada norisi geriau, pavyzdžiui, lūšies gerą kadrą padaryti esant geram apšvietimui, dar noriu mešką nupaveiksluoti, Lietuvoje, aišku. Briedį rimtą, gerą kadrą. Svajonių yra visą laiką.
Kas jus įkvepia tiek fotografijoje, tiek kasdieniuose darbuose?
Yra trauka kažkokia ir viskas. Kaip sako mano brolis: „Tu, Rimantai, visada esi miške, nuo ryto iki vakaro“. O aš sakau: „Ne, per išeigines tik būnu miške, šiaip tai darbe būnu, kur turiu rimtai dirbti...“ Tik pabūnu be gamtos, vakare atsisėdęs jau galvoju, kad man reikia į mišką. Yra nepaaiškinama trauka, norisi vis kažką rasti, nufotografuoti, aš visą laiką „brandinu“ kadrą. Iškart jo nerodau. Laukiu, kol galėsiu jį „išleisti“. Dar nelabai noriu pademonstruoti lūšies kadrą, dar noriu „pabrandinti“, bet, matyt, jau teks parodyti...
Ką jums labiausiai patinka fotografuoti?
Paukščiukai ir žvėriukai man labiausiai patinka. Kai atvažiuoji pasiėmęs rimtą objektyvą, nesinori kaskart tų objektyvų keisti, vis tiek važiuodamas sieki konkretaus tikslo, pavyzdžiui, ieškoti žvėries. Nereikia pasimesti dviejuose dalykuose – arba važiuok fotografuoti peizažą, arba važiuok ieškoti žvėries, paukščio.
Aišku, fotografuoju ir peizažus, tačiau labiausiai man patinka paukščiai ir žvėrys. Bet vėlgi – nėra taip paprasta fotografuoti, paukštį, kadangi reikia slėptuvės, reikia daug pasiruošimo. Tenka daug laiko praleisti slėptuvėse, kadangi beveik visi paukščiai yra fotografuojami iš slėptuvių.
Fotografuodamas kurtinius, 13 sezonų prasėdėjau slėptuvėse. Nuo 2013-2014 metų kurtinių nebefotografuoju. Kadrų, kurie patinka man, jau turiu. Kurtiniai į tuokvietę renkasi temstant. Apie 17 valandą vakaro jau reikėdavo būti slėptuvėje bei išsėdėti joje iki mažiausiai kitos dienos pietų. Ir tai nebūtinai vasarą – kartais ir sniego būna daug, o reikia pakentėti keliolika valandų. Kurtinio kadrą iš arti, kuris man patiko, padariau tik 2010 metais.
Čia visas mokslas – nėra taip, kad atvažiavai, nufotografavai, išbaidei visus paukščius ir išvažiavai. Tu kaip tik turi neišbaidyti, neišgąsdinti. Gamtoje turi būti svečias. Padaryti gerą kadrą nėra taip paprasta.
Gyvūnas, kurį labiausiai mėgstu fotografuoti – vištvanagis. Aišku, jau esu jo prisifotografavęs, bet jis man – vienas iš gražiausių paukščių. Ir kurtinys, žinoma. Tai jau tikras gamtos grožis. Ir, aišku, lūšis dar. Ir vilkas...
Kartu su kolega, Ignalinos regioninio padalinio girininku Jonu Barzdėnu esate padovanoję trisdešimties gamtos fotografijų ekspoziciją Onkologijos instituto medikams ir jų pacientams. Kaip manote, kokių emocijų ši paroda suteikė medikams bei sergantiesiems?
Labai geras jausmas širdyje, tokie poelgiai sušildo ne tik tuos, kuriems dovanojame, bet ir mus pačius. Turiu pažįstamų, kurie važinėja į Onkologijos institutą ir pasakoja, kaip gera tokioje vietoje matyti gamtos fotografijas – jos prablaško, praskaidrina nuotaiką. Žmogus, manau, tuo momentu, kai pamato tokioje institucijoje ant sienos kabančius gamtos vaizdus, gyvūnus, paukščius, truputį atsigauna. Geras jausmas yra daryti gerus darbus. To ir siekėme dovanodami nuotraukas.
Su Jonu Barzdėnu esate išleidę knygą „100 Švenčionijos gamtos perlų“. Apie ką ši knyga?
Mintis išleisti knygą mums su Jonu kilo 2017 metais, prieš Naujuosius metus, rengiant bendrą parodą Švenčionyse. Mūsų galvose pradėjo kirbėti idėjos (pirmiausia – Jonui, o vėliau prisidėjo dar viena gera kolegė), kad galėtume įamžinti Lietuvos Respublikos šimtmetį – šimto metų sukaktį nuo nepriklausomos Lietuvos Respublikos paskelbimo 1918 m. vasario 16 d. Taip pamažu gimė knyga „100 Švenčionijos gamtos perlų“, kurioje į Raudonąją knygą įrašyti paukščiai, gyvūnai, retos, saugomos augalų ir gyvūnų rūšys. Jonas daugiau dirbo redagavimo, techninio knygos išpildymo darbus, taip pat rūpinosi augalų fotografijomis, o aš – daugiau prie žvėrelių ir paukščių fotografijų. Tai – interaktyvi knyga, kadangi prie kai kurių nuotraukų esantį QR kodą nuskaitę skaitytojai gali išvysti atgyjantį vaizdą – trumpus vaizdo įrašus. Tai – fizinės knygos ir interaktyvaus, technologijų pasaulio persipynimas. Knyga yra knyga, visai kitas jausmas ją paimti į ranką, tačiau laikai keičiasi, reikia prisitaikyti, o jeigu turime galimybę fizinę knygą padaryti įdomesnę, interaktyvesnę – kodėl gi ne?
VMU, Lietuvos miškininkų sąjungos ir LR Aplinkos ministerijos inicijuotame Jaunųjų miško bičiulių nuotraukų konkurse „Žavintis Lietuvos miškas“, vykusiame šią vasarą, pirmąją vietą laimėjo jūsų vaikaitis Mantas Nalivaika. Galbūt vaikaičiai seka jūsų pėdomis ir mokosi iš jūsų meilės gamtai?
Mano vaikaitis, kai buvo mažas – 3–4 metų – jau fotografavo su profesionaliu fotoaparatu Nikon. Bet, matote, jam dabar yra 15 metų, turbūt visai kitokie dalykai galvoje. Tada, kai jis nufotografavo šią pergalę dovanojusią nuotrauką, atsikėlėme ryte, aš jam parodžiau pusę, kurią reikėtų fotografuoti, daviau fotoaparatą, kadangi jis tikrai moka fotografuoti ir, užfiksavęs tokį vaizdą, anūkas emocijų turėjo daug. Buvo toks dėkingas rytas – pasisekė. Aš su vienu fotoaparatu, jis su kitu. Paskui žiūriu – kad viskas gerai jamišeina! Trauka gamtai tikrai yra. Aišku, niekas nežino, kaip bus ateityje, gal ateis laikas, praeis paauglystė, jaunam žmogui visada kyla daug įvairių minčių, idėjų, galbūt jį užburs iki galo gamta ir jis pasirinks panašų gyvenimo kelią.
