Ginčą dėl „trijų procentų“ paveldėjome iš praėjusių metų. Seimas nusprendė, kad mandatų dalybose galėtų dalyvauti tris procentus rinkėjų balsų gavusios partijos ir penkis procentus surinkusios koalicijos. Prezidentas vetavo tokias Rinkimų įstatymo pataisas. Teigiama, esą jis paremtų nuosaikesnes keturių ir šešių procentų ribas, vietoj dabar taikomų penkių ir septynių. Tai nėra vien priešrinkiminiai gudravimai ar skaičių ekvilibristika, bet svarbus politinės kultūros klausimas.
Demokratiniuose rinkimuose svarbūs keli dalykai. Pirma, išrinktieji parlamento nariai turi ne tik proporcingai atspindėti skirtingų visuomenės sluoksnių nuomones bei interesus. Svarbu, kad dauguma neužgožtų mažumos nuomonės. Kaip primena Johnas Stuartas Millis, jeigu niekas nesuabejos daugumos nuomone, kils pavojus, kad visuomenę užvaldys dogmatiškos nuostatos, kurios ne tik kad yra neveiksmingos, „bet užima vietą ir neleidžia augti jokiam tikram ir išjaustam įsitikinimui, besiremiančiam protu ar asmenine patirtimi“. Vienalytis parlamentas gali žavėti savo veiksmingumu, tačiau vargu ar tai demokrato svajonė. Antra, pernelyg fragmentuotas parlamentas gali labai apsunkinti valstybės valdymą ar net apskritai visuomenės funkcionavimą. Begalinis frakcijų sudarinėjimas, ne visada skaidrūs sandėriai atskleidžia politikos virtuvės juodąją pusę. Prieštaringų nuostatų besilaikančių partijų susitarimai atveria duris jei ne valstybės chaosui, tai bent jaukia piliečių protus ir bukina širdis. Trečia, rinkimuose svarbu pastovumas, dažnas taisyklių kaitaliojimas didina nepasitikėjimą valstybe, kelia įtarimų, jog taisyklės keičiamos ne demokratijos ir visuomenės, o konjunktūros labui.
Universalių receptų, kaip spręsti šiuos klausimus, nėra. Kiekviena šalis ieško savo kelio, renkasi skirtingas rinkimų, balsų skaičiavimo ar mandatų dalijimo sistemas.
Pavyzdžiui, Graikijos parlamento rinkimų laimėtojas gauna penkiasdešimties mandatų „prizą“, kuris labai palengvina vyriausybės sudarymą. Bet įsivaizduokite, kaip būtų apmaudu antrąją vietą rinkimuose užėmusiai partijai, jeigu ją nuo nugalėtojos skirtų kelios dešimtys balsų. Jų vertė būtų didesnė už mandato. Laimei, kol kas taip neatsitiko.
Turkijoje siekiančioms patekti į parlamentą partijoms numatyta neįtikėtinai aukšta 10 procentų riba, tačiau koalicijoms jokie papildomi reikalavimai netaikomi.
Atrodytų griežtą tvarką mėgstančioje Vokietijoje net nėra nustatytas tikslus Bundestago narių skaičius: jis svyruoja apie šešis-septynis šimtus. Čia mandatus pirmiausia gauna rinkimų apygardų nugalėtojai, o pagal sąrašus į parlamentą patenka tik tie, kurių partijos įveikė 5 procentų barjerą, tačiau mažiau laimėjo vietų apygardose. Europos parlamento rinkimuose Vokietijoje apskritai nėra jokių ribų. Kadangi vokiečiai į Briuselį siunčia net 96 atstovus, tai čia europarlamentarus išsirenka negirdėtos partijos: Laisvieji rinkėjai, Šeimų partija, Partija besivadinanti partija ar Gyvūnų teisių gynėjai.
Dar sudėtingiau būna, kai parlamentas renkamas vienmandatėse apygardose, o rengiamas tik vienas rinkimų ratas. Tai vadinama „nugalėtojas pasiima viską“. Ką tik pasibaigusiuose Britanijos parlamento rinkimuose konservatoriai gavo 44 procentus balsų, tačiau daugiau nei pusę parlamentarų vietų – 365. Ši sistema labiausiai „nuskriaudė“ britų liberalus, kurių šalininkai išsibarstę po visą šalį, tačiau nedaug kur turi daugumą. Liberalai su 11,5 procentų balsų gavo vos 11 parlamento vietų. Škotų tautininkų rėmėjai susitelkę nedaugelyje apygardų, jiems užteko 4 procentų, kad parlamente gautų 48 vietas. Britanijos rinkimų rezultatai gali daug kam nepatikti, tačiau tikslas pasiektas – užtikrinta ir nuomonių įvairovė, ir tvirta vyriausybė.
Beje, Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja daugiau nei prieš dešimtmetį rekomendavo rinkimuose taikyti ne didesnį nei trijų nuošimčių barjerą. Tačiau Europos žmogaus teisių teismas netenkino dviejų Turkijos aktyvistų skundo dėl pernelyg aukštos rinkimų kartelės jų šalyje. Kadangi Turkijoje kiekvienas turi galimybę būti išrinktas vienmandatėje apygardoje, žmogaus teisių 10 procentų riba nepažeidžia.
Svarbiausios Lietuvos institucijos – LR Seimo – vestibiulis
Lietuvoje besitęsiančiame ginče argumentus išsako abi pusės. Parlamentaras Ramūnas Karbauskis rinkimų kartelės mažinimą sieja su platesniu atstovavimu ir vadina tai didesne galimybe „Lietuvos gyventojams turėti Seime save atstovaujančius žmones. 3 proc. – apie 50 tūkst. rinkėjų, o 5 proc. – apie 80 tūkst. rinkėjų. Tai reiškia daugiau demokratijos“. Prezidentui Gitanui Nausėdai labiau rūpi valstybės darna: „Žemesnių rinkimų slenksčių nustatymas daugiamandatėje rinkimų apygardoje atvestų prie didesnės Seimo fragmentacijos, apsunkintų valdančiosios koalicijos formavimą ir trikdytų sklandų Seimo bei Vyriausybės darbą“.
Problemą pirmiausia reiktų vertinti Lietuvos politinės sistemos atsinaujinimo kontekste. Audros stiklinėse tėra aktyvaus gyvenimo iliuzija, kuri trukdo atskirti stagnaciją nuo pastovumo. Šiandieninis Lietuvos politinio gyvenimo susvetimėjimas skatina nihilizmą ir abejingumą visuomenės reikalams. Geriausias to rodiklis – menkas rinkėjų aktyvumas. Ne mažiau svarbus klausimas – idėjų stygius ir politinių partijų apkerpėjimas.
Vien rinkimų taisyklių kaita šių opių problemų neišspręs. Nesunku suprasti, kad griežtinant partijų kūrimo ir registracijos taisykles, įvedant politinių partijų valstybės finansavimą buvo siekiama kloti pamatus „visuotiniu gėriu“ vadinamai dvipartinei sistemai. Nepavyko. Lietuvos politinė sistema nėra tokia brandi, kad reiktų skubėti ją konservuoti. Lietuvai gyvybiškai svarbi narystė Europos Sąjungoje ir NATO turi ir vieną pragaištingą poveikį – ji neskatina politinio elito mąstyti, o leidžia plaukti pasroviui...
Aptariant rinkimų taisyklių pakeitimus, nedera atmesti galimybių, kad per kadenciją susmulkėjusios partijos ir persipykę politikai tik ieško landų, kaip užsitikrinti savo politinę ateitį. Vargu ar reiktų rimtai žvelgti į tokius jų žaidimus. Lazda turi du galus. Prisiminkime, kaip su referendumais žaidusios partijos vylėsi, jog viliodamos rinkėjus jos galės išsaugoti savo įtaką. 2008 m. rinkimai nušlavė ir Kazimieros Prunskienės valstiečius liaudininkus, ir Artūro Paulausko socialliberalus.
Mes dažnai tuos pačius reiškinius vadiname skirtingais vardais. Štai ir dabar Seimo nariai rinkimų įstatymo pataisas vadina „kartelės nuleidimu“, prezidentūrai mielesnis „slenksčio nustatymas“, o Vyriausioji rinkimų komisija iki šiol vartojo „barjero“ terminą. Kartelę nuleisti yra lengviau, negu sumažinti slenkstį. O barjerą geriausia nustumti. Pasirinkimų turime visi.
