Keliauti visada malonu. Pakeiti įprastą gyvenamąją aplinką, atnaujini pojūčius, pamatai naujus kraštus, žmones, geriau supranti žmogiškąją prigimtį, turi labai gerą galimybę palyginti savo šalį su lankomomis valstybėmis. Žinoma, visa tai stebint pro automobilio ar autobuso langą arba laukiant lėktuvo oro uoste yra fragmentiška, atsitiktina, o nemaža dalimi ir paviršutiniška. Bet iš atskirų detalių, autentiško išgyvenimo, asmeninių atradimų bei supratimų visumos ir susidaro vienoks ar kitoks paveikslas apie svečią šalį ir jos žmones.
Visada, iki pat šių metų rudens, keliaudamas į kaimyninę Europą, jau prie Lenkijos sienos jausdavau didesnį ar mažesnį emocinį pakylėjimą. Ne išimtis buvo ir nesena kelionė į Prancūzijos šiaurės rytus. Bet artėdamas prie Vokietijos ir Prancūzijos sienos labai netikėtai pajutau, kad nuotaika prastėja. Jau žinojau, kad prancūzai patys maitinasi ir svečius vaišina prastai, kad sau leidžia, begyvenant jų viešbutyje, net neįspėję, perdažyti nuomojamą kambarį ir tuo pačiu stebėtis, kodėl esi nepatenkintas, kad jie nebesusitvarko su užplūdusiais emigrantais, kad mėnesių mėnesius streikais ir riaušėmis trikdo įprastą šalies gyvenimą, kad ganėtinai išplitęs dvigubų kainų – saviems ir atvykusiems – reiškinys. Jau žinojau ir daugiau ne pačių maloniausių dalykų apie prancūzus, ir, matyt, visa tai lėmė, kad kažkur išgaravo malonus džiugesys atvykstant į šalį, ilgus šimtmečius formavusią Europos kultūros ir mokslo madas. Žinoma, ir šiandien prancūzų menas ir mokslas gėdos Europai nedaro, bet tas akivaizdus kasdienio gyvenimo degradavimas pirmąkart iš manęs atėmė atvykimo džiugesį. Lietuvoje geriau! Nors turime visko, ir šiuo metu nykstame sparčiausiai pasaulyje, o greitai dar gali tekti ir baudas ES mokėti dėl tebesančių lauko tualetų ar dėl prastai vykdomų taršos mažinimo įsipareigojimų. Bet yra ir labai gyvybingų tendencijų, kurios, tvirtai tikiu, prikels ir mus pačius, ir paskatins likusią Europą vėl gręžtis prie pamatinių, laiko patikrintų vertybių. Juk iš prigimties norime, kad džiugesys neužleistų vietos liūdesiui. Bet kad noras taptų kūnu, kiekvienas iš mūsų turime bent mažumėlę pasistengti. Pasistenkime.
Šiemet VIVMU vadovybė pasistengė ir surengė gražią dvigubą šventę Kėdainiuose. Visos šalies miškininkai buvo susirinkę į pagrindinę miesto areną švęsti Miškininko dienos ir prieš šimtą metų sukurtos valstybinių miškų valdymo sistemos jubiliejų. Dviguba šventė pavyko: matėme gerą programą, girdėjome prasmingas kalbas ir vėl buvo apdovanoti geriausieji iš geriausiųjų. Bet, ko gero, svarbiausia buvo matyti ir girdėti susitikusių kolegų džiugesį bei norą bendrauti. Buvo akivaizdu: šalies miškininkams reikia bendros šventės, ir, jeigu gerai padirbėjama ruošiantis renginiui, jis išties gali virsti švente. Taigi mokame, kai norime. Reikia tik gero noro ir neprarasti supratimo, kad žmogus ne vien duona sotus. Panašu, kad tas supratimas grįžta po valstybinių miškų skliautais. Jei kas nors kur nors neužstrigs, žmonės turėtų atsitiesti po visų pertvarkos sukrėtimų. To ir linkime gražios sukakties proga.
Miškai rudenį pasitiko naujove: įvedėme naują skiltį – Muziejus žurnale. Joje sistemingai spausdinsime publikacijas su retais – išskirtiniais – eksponatais iš Trakų istorijos ir Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejų. Pradedame nuo Trakų, pristatydami unikalų reiškinį iš skalvių gyvenimo X-XI amžiuose Jurbarko rajone. Tikiuosi, kad šiame numeryje nepraleisite ir Algirdo Bruko, Gintaro Aleknonio, Jono Barzdėno, Jono Aušylos, Daivos Srėbaliūtės, Linos Svaldenienės, Jurgos Motiejūnaitės, Vytauto Radžvilo, Laisvūno Šopausko, Vytauto Sinicos ir kitų autorių įdomių rašinių.
