Sovietai pripažino, kad Karaliaučiaus sritis – etninės lietuvių žemės
1951 m. Sovietų Sąjungos Mokslų akademija Maskvoje išleido labai netikėtą knygą „Etninės teritorijos ir etninės sienos“. Nors knygą parašė rusų etnologas Pavelas Kušneris (Pavel Kušner) ir ji išleista rusų kalba, joje įrodinėjama, kad ... Mažoji Lietuva yra etninis lietuvių kraštas. Kaip netikėtai ši knyga pasirodė, taip netikėtai greitai ir dingo, tačiau keli jos egzemplioriai pasiekė JAV lietuvius, kurie knygą išvertė į lietuvių kalbą (Aleksandras Tenisonas) ir 1979 m. išleido Čikagoje pavadinimu: „P.I. Kušneris (Knyševas). Pietryčių Pabaltijo etninė praeitis“.
Nepaneigiamas įrodymas
Šis knygos „prikėlimas“ buvo svarbus, nes jau 1953 m. Rusijos enciklopedijoje teigta priešingai – neva „Kaliningrado sritis sudaryta ant senų, amžinų Pabaltijo slavų žemių“. Tačiau P. Kušnerio knyga yra nepaneigiamas rusų paruoštas įrodymas patiems rusams, kad tikrieji Karaliaučiaus krašto šiaurinės ir rytinės dalies šeimininkai yra lietuviai ir būtent jiems ateityje ir turėtų priklausyti ši žemė.
Natūralus klausimas: kam penkto ir šešto dešimtmečių sandūroje sovietams reikėjo tokios pavojingos knygos, kam jie rinko Karaliaučiaus krašto lietuviškos praeities įrodymus? Vienas iš knygos lietuvių kalba leidėjų– miškininkas Vincas Žemaitis atsako taip: „Rusai okupuoto Karaliaučiaus krašto atstatymu nesirūpino, nors gabeno jam kolonizuoti kolonistus iš įvairių Rusijos rajonų. Krašto politinė ateitis liko neaiški. Net patys Maskvos komunistai dėl tokios jų negirdėtai žiaurios tautų genocido politikos ir elgsenos laukė iš Vakarų valstybių griežtos reakcijos, pasmerkimo ir protestų. Eventualiai, panašiam netikėtumui besiruošdami, įrodymui, kad jiems ir lenkams laikinai pavesti administruoti buv. Rytprūsiai nėra vokiečių žemės (vertos jiems gražinti), jie pavedė SSSR Mokslų akademijai (Maskvoje) paruošti įrodomus duomenis, paremtus pačių vokiečių mokslo šaltiniais, kad tai nuo amžių buvę ir iki šių laikų išlikę – lietuvių tautos etninės žemės. (...) Tokiu būdu Maskvos Mokslų akademijos patiektoji Kušnerio mokslinės studijos medžiaga sugriauna vokiečių (nacionalistų) pretenzijas į šį amžiną lietuvių tautos kraštą, iš kitos pusės ji sugriauna ir pačių rusų (komunistų) užmačias.“
Garbingas poelgis
Panašiai argumentuoja ir kitas knygos leidėjas – dr. Domas Micuta: „Šitos Kušnerio knygos objektyvumas buvo nepaprastas bolševizmo sistemai. Nuo pat Lenino laikų tai buvo vienintelis, sunkiai suprantamas atsitikimas, kad tokio objektyvumo duomenys ir faktai būtų pasirodę, ir ypač sovietų Mokslo Akademijos vardu išleisti. Tam turėjo būti labai svarbi priežastis.
Tą priežastį pirmiausia mes matome garbingo autoriaus asmenyje, kuris buvo ne tik kaip bolševikas, bet ir kaip asmuo giliai nustebintas ir paliestas tos nepaprastos aplinkos, senos gamtos, kuri kaip kokia šventa relikvija išliko gyva ištisai iki Prūsų (Aisčių) marių, ir bylojo lietuviška dvasia, šventu orumu savo tūkstantmečiais vietovardžiais, upėmis ir upeliais, ežerais ir šilais, kalneliais ir slėniais, Kuršių marėmis ir smulkiausiomis vietovėmis. Faktai bylojo per daug įsakmiai, per daug oriai, kad juos esamose aplinkybėse būtų galima užgniaužti, išdildyti ar nepripažinti.
Nulėmė JAV prezidento rinkimai
Antra ir svarbiausia priežastis, dėl kurios Kremliaus viršūnės nesukliudė išleisti tokio objektyvumo leidinį, buvo politinio pobūdžio: tai sen. Roberto Tafto (Robert Taft – 1889-1953 m., senatorus, JAV Senato daugumos lyderis- D.S.) kandidatūra į Amerikos prezidentus ir jo ruošiama rinkiminė platforma. Ją reikia visą ištisai perskaityti, kad suprastum jos tuometinį įspūdį svetimų žemių užgrobikams. Galingoji Amerika čia prabilo visai kita kalba, negu kalbėjo Teherane, Jaltoj ir Potsdame sovietų simpatikai ir rėmėjai.
Ėjo kalbos, kad atėjo laikas bolševizmą stumti atgal. Kremliaus konspiratoriai sudrebėjo. Viena iš jautriausių vietų buvo Rytprūsiai. Stalinas davė įsakymą kuo skubiausiai paruošti kraštą liečiančius etninius duomenis ir istorinius faktus. Dėl šios įtemptos atmosferos buvo paruošta ir išleista knyga.
Kaip skubiai išleido, skubiai ir išėmė
Konspiracija ir jos agentai Amerikoje įkinkė visas jėgas nepraleisti į Prezidentus sen. Tafto. Respublikonų kandidatu buvo išstatytas Dvaitas Eizenhaueris (Dwight Eisenhower, nors 1952 m. pirminiuose respublikonų rinkimuose Taftas surinko daugiau balsų nei Eizenhaueris – D.S.). Rinkiminė platforma paliko Tafto, bet išrinkus prezidentu Eizenhauerį, ji buvo padėta giliai į stalčių, o naujasis prezidentas nuėjo Trumano keliais. Maskva taip pat skubiai, kaip knygą išleido, ją išėmė iš apyvartos.
Bet... Istorija dar nepasibaigė. Mes nepalaužiamai tikime, kad šie Pasaulio Sutemų laikai nesitęs amžinai...“
Pateikiame kelias ištraukas iš šios Stalino laikais išleistos sovietų Mokslo akademijos knygos „Etninės teritorijos ir etninės sienos“ (P. I. Kušner, Etničeskoje prošloje jugovostočnoj Pribaltiki, Maskva,1951).
„Nuo XIII a. antros pusės, kai teutonų riteriai užkariavo Rytų Prūsijos prūsų-lietuvių gyventojus, jie tapo pavergti ir paversti baudžiauninkais arba kumečiais. 1275 m. žemės nuosavybės teisė iš vietos gyventojų buvo atimta ir įvesta baudžiava. Kai gyventojai prieš šias reformas sukilo, riteriai žiauriai su jais susidorojo: dalis vietinių gyventojų buvo perkeldinti į vakarus, didelė dalis išžudyta, o likusieji priversti paklusti užkariautojų nustatytam režimui. Srityse, kur gyveno vakariniai lietuviai, nuo to laiko prasideda vokiečių atėjūnų į jų žemes skverbimasis.
Kitose srityse – labiau į šiaurę ir į rytus – gyventojų nutautinimas vyko lėčiau. Didžioji kaimų gyventojų dalis, kuriuos vakaruose skyrė Deimenos upė, o pietuose Peisos ir Priegliaus upės, išsilaikė lietuviška iki XVII amž. antros pusės.
Žinomas vokiečių mokslininkas F. Tetzneris (F. Tetzner, 1902, psl. 28) savo knygoje „Slavai Vokietijoje“, apibendrindamas savo ilgų tyrinėjimų išvadas apie Rytų Prūsijos gyventojų tautinę sudėtį, rašė, kad „pačioje pradžioje visos trys sritys – Sūduva, Nadruva ir Skalva (Šalavija) – buvo grynai lietuviškos“. Tą patį iš praeito šimtmečio patvirtina ir vokiečių geografas H. Bračelis (H. Brachelli, 1862, psl. 43) savo knygoje „Prūsų karalystės geografija ir statistika“: „Lietuviai šiaurinėje Rytų Prūsijos dalyje yra vietiniai gyventojai, nes jie buvo senakuriai Klaipėdos (Memel), Šilutės (Heydekrug), Pakalnės (Niederung) Tilžės (Tilsit), Ragainės (Ragnit), Pilkalnio (Pilkallen), Stalupėnų (Stalluponen), Gumbinės (Gumbinnen), Įsrutės (Insterburg) ir Labguvos (Labiau) apygardų gyventojai, o taip pat dalinai ir gretimųjų Galdapės (Goldap) ir Darkiemio (Darkelhmen) apygardų, t. y. apygardų, kurias nurodė ir F. Tetzneris. Šios vokiečių mokslininkų išvados yra pagrįstos archeologija bei toponimika ir patvirtintos begale istorinių dokumentų.
1638 m. buvo išleistas bažnytinis įstatymas, kur buvo pasakyta, kad rajonuose Įsrutės, Tilžės, Ragainės, Klaipėdos, Labguvos, Šakių, Taplaukio, Želvos ir Jurbarko bažnytinės pamaldos atliekamos tik lietuvių kalba. Kadangi kai kurie tų rajonų gyventojai – vokiečiai lietuviškai nesuprasdavo, įstatymas vertė pastorius išmokti vokiečių kalbos ir du kartus mėnesyje laikyti pamaldas vokiškai (Preuss. Provinzial-Kirchenblatt, V. Jahrgang. Koenigsberg, 1843, psl.262).
1690 m. Lepneris (T. Lepner, 1744, psl. 20) rašė, kad lietuvių kalba yra paplitusi Ragainės, Tilžės, Klaipėdos, Įsrutės, Labguvos, Jurbarko, Želvos, Taplaukio ir taip pat dalinai Šakių ir Tepliuvos srityse. Teodoras Lepneris (Teodor Lepner), buvęs pirmasis pastorius vokiečių-lietuvių parapijoje Būdviečiuose XVII amž. pabaigoje, kur pamaldos buvo laikomos vokiečių ir lietuvių kalbomis, gerai mokėjo lietuvių kalbą ir todėl gali būti šiuo klausimu autoritetas. Jo nuomone, prūsų kalbą reikia laikyti kaip ir vidurine tarp lietuvių ir kuršių kalbų. Jis tvirtino, kad lietuvių kalba labai artima prūsų kalbai. Šis artumas dar labiau matomas palyginus dažniau vartojamus žodžius pagal Simono Grunau žodyną:
Prūsiškai Lietuviškai
Dewus Diewas
Angol Angelas
Maista Miestas
Caimo Kiemas
Ruggis Ruggai
Linno Linnai
Mutte Motina
Mergus Merga
Crage Kragas
Docti Duckte
Labbis Lobis
Grekoy Griekai
Woykello Waikelis
Deyn Diena .
Sendvario – (Althofo) Įsrutės (Insterburgo) administracijos sąrašuose yra įrašyta 20 gyvenviečių. 19 gyvenviečių gyveno lietuviai, o 7 gyvenvietėse – vokiečiai kolonistai. Tokiu būdu 13 gyvenviečių gyveno tik vieni lietuviai ir tik vienoje gyvenvietėje – vieni vokiečiai. Tokiu būdu kolonizacijos duomenų sąrašai dar kartą patvirtina, kad iki XVIII amžiaus pradžios tarp kaimo gyventojų Klaipėdos, Ragainės ir Įsrutės apygardų vokiečių beveik visai nebuvo (M. Beheim-Schwarzbach, 1879, psl. 78).
Pagal Beheimo-Švarzbacho (1871, psl. 61) apskaičiavimą, šiaurinėje Rytų Prūsijos dalyje 1735 m. gyveno 172.000 gyventojų. Tokiu būdu kolonistai sudarė ne daugiau kaip 20% gyventojų ir tarp jų, išskyrus didesnius miestus, didžiausią gyventojų persvarą turėjo lietuviai.
XIX amž. pradžioje buvo pastebėtas žymus lietuvių gyventojų sumažėjimas , o po to su kiekvienu dešimtmečiu žmonių, kalbančių lietuviškai, pradėjo sistemiškai mažėti. Iš čia galima daryti išvadą, kad Rytų Prūsijoje ne lietuvių skaičius (pagal jų kilmę) mažėjo, bet tik skaičius žmonių, kurių gimtoji kalba buvo lietuvių kalba, t.y. vyko nuolatinė vakarų lietuvių germanizacija.
Lietuvių gyventojų Rytų Prūsijoje XX a. pradžioje geografinio pasiskirstymo išryškinimui nustatyti paimti bažnytinės statistikos duomenys 1905 metų. Tuo laiku Rytprūsių lietuvių bendrieji santykinio lygio rodikliai buvo tokie: Klaipėdos apskr.. lietuviai sudarė 72,5% (išskyrus Klaipėdos miestą), Šilutės apskrities šiaurinėje dalyje lietuvių buvo 59,2%, Tilžės apskr. – 48,9%. Šios apskrities šiaurinėje dalyje lietuvių buvo 54,6%, o likusioje dalyje (iš buvusios Ragainės apskrities) – 27,1%.
Svarbų aktyvų vaidmenį lietuvių gyventojų germanizavimui vaidino vokiečių dvasininkai, kurie darė moralinį spaudimą į lietuvių gyventojus ir vertė juos atsisakyti lietuviškų pamaldų ir konfirmacijų. Net suteikiant krikštą naujagimiams vokiečių pastoriai siūlydavo lietuvių tėvams duoti vokiškus vardus. Dar didesnę rolę suvokietinimui vaidino mokykla. Pamokos pradinėse mokyklose buvo dėstomos vien vokiečių kalba, ir ši kalba per mokinius skverbėsi į lietuviškas šeimas. Šis dvipusis bažnyčios ir mokyklos slėgimas, o kartu ir lietuvių kalbos iš viešojo gyvenimo (teismų, valstybinių įstaigų ir t.t.) nušalinimas, privedė prie to, kad kiekvienoj naujoj kartoj vis mažiau lietuvių iš prigimties norėjo save laikyti lietuviais.“
