Lietuviško Miškų įstatymo reikšmingi pradmenys yra XVI a. išleistuose Lietuvos Statutuose ir Knyšino karališkuose girininkų nuostatuose. Pastarieji priimti ir įsigalioję dar prieš Liublino uniją, 1567 m. Kai kurie istorikai juos įvardija pirmuoju LDK miškų įstatymu. Tuo galime didžiuotis.
Kartu reikia pripažinti, kad pagrindiniuose LDK teisės dokumentuose – Lietuvos Statutuose (1529, 1566, 1588) daugiau dėmesio skirta miškų gyvūnijai (jos medžioklei), nei augmenijai ir miško turtų, ne kaip gamtos objekto, o kaip nuosavybės objekto, apsaugai. Šia kryptimi laikui bėgant gausėjo Statutų straipsnių (artikulų) skaičius: I-e jų buvo 14, II-e – 17, III-e – 18. Knyšino nuostatai jau išsamesni, skirti bendrai miškų ir medžioklės tarnybai, apima miško pareigūnų funkcijas. Bet jie galiojo tik vadinamiems karališkiesiems (karaliaus stalo) miškams. Kai kuriuos svarbius karališkųjų, feodalų ir bendruomeninių miškų nuosavybės klausimus sprendė ir Valakų įstatymas (1567 m.). Taigi, XVI a. turėjome jau gana išplėtotą ir tiems laikams pažangią miškų ūkio teisinio reguliavimo sistemą, bet bendro pagrindinio miškų teisės akto dar nebuvo.
Supratimas rūpintis miškais – XVIII a.
Didėjant ATR nuosmukiui ir artėjant jos žlugimui, miškų teisinio reguliavimo, kaip ir kitų teisės aktų, vis mažiau buvo laikomasi. Paskutinis ATR valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis 1788 m gegužės mėn. 29 d. „Universale apie karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šilus ir miškus“ dėl nevaldomų didžiulių miško gaisrų, besaikės ir netvarkingos jų eksploatacijos nurodo labai liūdną jų būklę, tvirtina, kad miškų įstatymų reikalavimų niekas nesilaiko ir netgi konstatuoja, kad kyla grėsmė, jog netolimoje ateityje likę miškų ištekliai gali netenkinti būtiniausių krašto poreikių. „Universale“ pakartojami svarbiausi senųjų teisės aktų reikalavimai ir atsiranda nauji, skirti ne vien miškų nuosavybės apsaugai, bet ir pačių miškų apsaugai bei racionalesniam jų naudojimui. Kitais metais ATR Seimas priėmė nutarimą, kuriuo pavedė valstybės iždo komisijai, kad ji nemiškingose krašto vietovėse įpareigotų karališkų žemių laikytojus įveisti (sėjant) tinkamose žemėse miškus ir rūpintųsi jų išauginimu bei apsauga. Tačiau šie teisės aktai, priimti valstybės žlugimo išvakarėse, praktinės reikšmės jau neturėjo. Jie išlikę kaip formalūs, bet praktikoje nepradėti įgyvendinti dokumentai. Geriausiu atveju galime tvirtinti, kad XVIII a. antrojoje pusėje jau buvo išsilavinusių žmonių bei valdžios institucijų, kurios jau tuomet suprato svarbiausius miškų naudojimo, atkūrimo bei apsaugos klausimus ir siekė teisiškai juos sureguliuoti.
Gyventa pagal įvairių valstybių įstatymus
Žlugus unitarinei valstybei, teko gyventi pagal rusiškus (carinius ir sovietinius), o atskirose dabartinės Lietuvos dalyse ir pagal prūsiškus miškų įstatymus, Napoleono kodeksą, lenkiškus įstatymus ir trumpiausiai – pagal laikiną vokišką abiejų pasaulinių karų tvarką. Tiesa, 1980 m. mūsų Miškų ministerijos specialistai paruošė vadinamą „Lietuvos TSR miškų kodeksą“. Bet jis buvo pagamintas ant sovietinio kurpalio ir jame, greta pakankamai kvalifikuotai sprendžiamų techninių miškininkavimo klausimų, miškų politikos klausimais buvo grynai pažodinių vertimų iš rusiško sovietinės ideologijos teksto. Vien tai, kad sovietinis įstatymas nepripažino jokių privačios miško nuosavybės formų, darė jį netinkamą atkurtos Nepriklausomos Lietuvos miškų ūkio reguliavimui.
Tarpukario Lietuva neturėjo miškų įstatymo
Atkuriant lietuvišką teisę, tada buvo madinga ir, sakyčiau, protinga nagrinėti ne tik tuometinę Vakarų rinkos ekonomikos šalių, bet visų pirma tarpukario nepriklausomos Lietuvos teisę. Tačiau pasirodė, kad tarpukario Lietuvoje savo Miškų įstatymo nebuvo. Štai kaip 1939 m. išleistame „Miškų departamento metraštyje 1918-1938 m.“ labai trumpai aprašyta susidariusi padėtis (p. 80). „Miškų departamentas ir jo vietos įstaigos (urėdijos) savo darbe vadovaujasi prieškariniais rusų įstatymais (VIII tomas, I dalis), kurie yra išleisti 1905 m. atskiru leidiniu (rusų kalba) „Lesnoi ustav“. Be to, per 20 nepriklausomybės metų Lietuvoje yra išleista nemaža ir savų įstatymų, aplinkraščių bei taisyklių, kurie iš dalies pakeičia ir papildo rusų Miškų statutą, sudarydami lyg matmenis savajam lietuviškam miškų statutui... 1937 XI 19 žemės ūkio ministro pavedimu sudaryta tam tikra miškų statutui ruošti komisija. Į ją buvo pakviesti du teisininkai ir trys miškininkai: jų skaičiuje ir Miškų departamento direktorius kaip pirmininkas. Komisija dirba tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu pagal reikalą ir atliekamą laiką. Reikalingus davinius komisijos pirmininko pavedimu paruošia ir pateikia komisijos nariai ir kiti Miškų departamento tarnautojai.“
Matyt, 1938 m. vyko paruošiamieji darbai ir galbūt galėjo būti sukurtas pirminis juodraštis ar bent jo metmenys. Nors stengėmės, jokios konkrečios medžiagos nepavyko aptikti. Tačiau domėjimasis kitais tuometinių autorių, ypač emigrantų, darbais tarpukario miškų teisėkūros tematika atskleidė kiek kitokį ir, sakyčiau, daug įdomesnį tarpukario Miškų įstatymo kūrimo vaizdą.
Matulionio įstatymai
Štai fragmentas iš urėdo P. Malvicos prisiminimų. „1919 metų sausio mėn. P. Matulionis sudarė medžių taksas ir išsiuntinėjo drauge su Miškų komisijų taisyklėmis visiems... Raštai ir rankraščiai buvo rašyti Matulionio ranka ir matyti, kad jis departamente gana ilgą laiką buvo visiškai vienas, bet visgi tuo pačiu laiku sugebėjo nepaprastai daug padaryti. ( Mūsų pastaba: 1919 m. departamente dirbo 8 darbuotojai, dauguma raštininkai. Miškininku, be paties Matulionio, dar turėjo būti jo pirmasis pagalbininkas – sekretorius. Bet paprastai visus ateinančius dirbti su miškininko išsilavinimu ar patirtimi siųsdavo į periferiją, kad vietose būtų nors po vieną specialistą). Po miško taksų ir Miškų komisijų taisyklių išleidimo jis nustatęs ir miško kirtimo normas, parašė „Kiek miško kirstina....“ P. Matulionio paruoštus dokumentus bei nurodymus, apėmusius svarbiausias to laikotarpio miškų ūkio sritis, kai kurie kolegos tiesiog vadino „Matulionio įstatymais“.
Malkos buvo tiek kaimo, tiek miesto gyventojų beveik vienintelis kuras, o rąstai ir lentos – pagrindinė statybinė medžiaga. Nežiūrint visų pastangų, dar 1920 m. dėl jų stygiaus neretai teko šalti gyvybiškai svarbioms įstaigoms, net mokykloms, ligoninėms, o pritrūkus anglių, kad nesustotų vienintelis visuomeninis transportas, ne vienas traukinys sustojęs miške pasipildydavo malkų atsargas ir tik tada judėdavo toliau... Buvo daug karo padegėlių, reikalaujančių skubios pagalbos. Kartais duonos kepyklos dėl kuro stokos vėlavo atgabenti duoną net kareivinėms...
Pirmoji interpeliacija Lietuvos Seime
Todėl nieko nuostabaus, kad 1920 m. gegužės 15 d. pradėjęs dirbti Steigiamasis Seimas daugiausia skundų gaudavo dėl apsirūpinimo mediena ir jos pardavimo tvarkos. Detaliai nagrinėjęs P. Matulionio biografiją prof. Romualdas Deltuvas konstatuoja, kad seimūnai visas ietis nukreipė prieš žemės ūkio ir valstybės turtų ministrą Joną Aleksą ir jam pavaldų miškų departamento direktorių P. Matulionį. Pirmoji interpeliacija Lietuvos Seimo istorijoje buvo pareikšta žemės ūkio ir valstybės turtų ministrui J. Aleksai ir 1921 02 25 svarstoma Seime. Greta neišvengiamų realių problemų kėlimo, kurias sąlygojo išimtinai sunkiomis sąlygomis kuriamas miškų ūkis, pasipylė lavina šmeižikiškos kritikos ir tiesiog patyčių. Visažiniai auksaburniai partijų rėksniai rinkiminėje kampanijoje tautai buvo pažadėję sočiai ir pigiai kokios tik reikia medienos, verslui – žaliavos, skurdžiam valstybės iždui – riebių pajamų, o labiausiai nusipelniusiems – ir po gabalą miško. P. Matulionis turėjo savitvardos ir vidinės kultūros dalykiškai atsakinėti į visus klausimus, nors nekompetentingus plepalus dėl reikšmingų darbų, kuriuos atliko jis su saujele specialistų, išgyveno sunkiai. Seimas sudarė specialią „miškų reikalu“ komisiją, kad geriau išanalizuotų padėtį ir duotų atitinkamus nurodymus specialistams. Dalykinių kontaktų tarp komisijos ir departamento neužsimezgė. Tyrimai buvo paviršutiniški ir 1922 m. vasario mėn. pateikta jų ataskaita buvo panaši į šnekas, išsakytas per interpeliaciją ministrui J. Aleksai. P. Matulionis atsisakė Miškų departamento direktoriaus posto, bet liko dirbti viceministru.
Ir tada netrūko gudragalvių
1923 m. pradėjęs dirbti ministru Mykolas Krupavičius sudarė komisiją Miškų įstatymui parengti. Bet aptariant kelis bazinius principus su Seimo ar partijų atstovais, paaiškėjo, kad opiausios to meto problemos – miško vagysčių – nepavyks bent dalinai išspręsti, nes politikai nesutiko keisti carinės tvarkos: užsispyrė miško vagyste laikyti tik pagamintos medienos pavogimą, o stačių medžių nukirtimą ir išsigabenimą pardavimui ar savo reikmėms traktuoti tik kaip administracinius pažeidimus, už kuriuos grėsė nedidelės baudos. Nors dar gerokai miškingesnė pietrytinė Lietuva buvo okupuota Lenkijos ir tuometinis likusios šalies miškingumas nesiekė 17 proc., atsirado gudragalvių, raginusių sekti Danijos ar kitų bemiškių šalių pavyzdžiu ir ant turtingesnių žemių augusius miškus paversti žemės ūkio naudmenomis. Tuo tarpu atskiruose regionuose jau trūko medienos vietinių reikmių tenkinimui, o gaudant miškavagius kasmet žūdavo 1-2 ir buvo sužeidžiami keli miškų apsaugos darbuotojai. Todėl komisija tyliai darbą nutraukė.
Tenkintasi žemesnio lygio teisės aktais
Politikų požiūrį į miško vagystes pavyko pakeisti vėliau, Miškų departamentui vadovaujant Antanui Rukuižai. Tada buvo sudaryta Miškų metraštyje minėta (antroji) Lietuvos miškų statuto komisija (1937 m. lapkričio 19 d.) iš dviejų teisininkų ir trijų miškininkų, įskaitant departamento direktorių, kuris buvo komisijos pirmininkas. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios komisija galutinio dokumento projekto nespėjo paruošti. Tačiau tas nei miškų ūkiui, nei su juo susijusioms sritims reikšmingiau netrukdė, nes svarbiausi klausimai buvo reglamentuoti kituose gretutiniuose įstatymuose, o absoliuti dauguma miškininkavimo klausimų buvo išspręsti žemesnio lygio teisės aktuose (taisyklėse, įsakymuose, nurodymuose, aplinkraščiuose bei vėlesnėse jų korektūrose).
Valstybės kontrolė griežtai prižiūrėjo tik visus su medienos pirkimu – pardavimu bei finansais susijusius klausimus. Vidaus kontrolė faktiškai kontroliavo beveik tą patį – finansus ir miško vagystes. Dauguma miško ūkio klausimų nebuvo įstatymo objektai. Jų realizavimu ir tobulinimu užsiėmė specialistai. Diplomas turėjo didžiulę reikšmę.
A. Matulionis rėmėsi tarpukario principais
Karo ir pirmaisiais pokario metais svarbiausius dalykus sprendė okupacinės ar partinės valdžios direktyvos. 1947 m. miškų ministru tapęs Algirdas Matulionis, jei tai nelietė politinės santvarkos, neskubėjo miškininkus pririšti prie įstatymų raidės. Jo pažiūros į specialistą ne tik kvepėjo tarpukariu, bet greičiau rėmėsi tarpukario principais. Pats mėgo ir kitiems leido tiek didesnio, tiek mažesnio masto eksperimentus ir net didelius darbus. (Prisiminkime paties ministro įpūstą tūrio ugdymo vajų ar bešakės medienos auginimo bandymus, Algirdo Valavičiaus „namelius ant vištos kojos“, Visvaldo Cemnolonsko užsispyrimu kapitališkai pertvarkytą Biržų girią ar vienintelei Lietuvai buvusioje TSRS gautą leidimą miškotvarkos darbus vykdyti pagal nacionalines taisykles vadinamuoju dirvožeminiu tipologiniu pagrindu). Buvo nesėkmių ir sėkmių. Bet intensyvūs miško įveisimo darbai nederlingose žemėse, kūrybiška miškininkystė, neprisirišant prie „vyresnių brolių“ instrukcijų, leido didinti krašto miškingumą. O galimai saikingesni pagrindiniai kirtimai, siekiant kuo greičiau pagausint brandžių medynų kiekį, sudarė prielaidas priartinti tvaraus ūkio kūrimą, kurio esmė mūsų klimatinėse sąlygose, miškų rūšinėje sudėtyje bei ūkininkavimo pobūdyje ir yra kuo proporcingesnė medynų amžiaus struktūra. (Išimtis tinka tik rezervatams ir kitiems griežtai riboto ūkinio režimo miškams, atitinkantiems dabartinei I ir IIA bei IIB miškų grupėms).
