Ornitologai Lietuvoje priskaičiuoja trylika pelėdų rūšių. Menkiau besidomintys gamta paprastai žino tik dvi: apuoką ir pelėdą. Kalbant apie apuoką paprastai turima omenyje mažasis apuokas. Šis pelėdų šeimai priklausantis sparnuotis tikrai dažnas. Gyvena mažuose laukų miškeliuose, apsauginėse kelių ar geležinkelių juostose, peri senuose varnų ar šarkų lizduose. O tariant žodį „pelėda“ paprastai turima omenyje naminė pelėda. Būtent šis pelėdų šeimos paukštis kaimo gyventojams žinomas geriausiai.
Kodėl naminė?
Žinoma, ši pelėda neauginama namuose, kaip katė, šuo ar papūgėlė. Tai laisvas laukinis paukštis, dažnai perintis senuose miškuose. Visgi naminė pelėda turi polinkį gyventi arčiau žmonių buveinių. Šiuo atveju ji elgiasi taip, kaip ežiai, žalčiai, šeškai, akmeninės kiaunės, naminiai žvirbliai ar karklažvirbliai. Rinkdamiesi žmonių kaimynystę šie gyvūnai tiesiog suvokia, jog čia lengviau prasimanyti lesalo ir yra saugiau, nes neužklysta stambieji plėšrūnai.
Naminė pelėda dažnai peri senuose parkuose, stambiuose, drevėtuose sodybų medžiuose, kartais ir pačiuose statiniuose. Žinoma, nevengia ir specialiai jai iškeltų inkilų. Prie sodybų ją pirmiausia vilioja pelinių graužikų gausa. Keičiantis ūkininkavimo stiliui, matyt, ilgainiui kis ir pelėdų įpročiai. Stambėjant ūkiams jos turės kraustytis prie ūkininkų sodybų, ten, kur sandėliuojami grūdai, veisiasi pelės.
Išvaizda, gyvenimo būdas
Naminė pelėda – varnos dydžio paukštis. Dėl purių plunksnų atrodo kažkiek didesnė. Tikrąjį dydį parodo inkilų, gaminamų pelėdoms, landa. Ją rekomenduojama daryti 13 centimetrų skersmens. Lietuvoje gyvena dviejų spalvinių variacijų naminės pelėdos: rudos ir pilkos. Naminių pelėdų krūtinė raiba su išilginėmis dėmėmis ir skersiniais dryželiais. Šios pelėdos juodaakės ir tuo skiriasi nuo apuokų ir daugelio kitų pelėdų, turinčių oranžines ar geltonas akis.
Naminės pelėdos – sėslūs paukščiai. Net ir pačias šalčiausias, sniegingiausias žiemas jos stengiasi ištverti gimtinėje. Dar daugiau – jos stipriai prisirišusios prie lizdinių teritorijų, stengiasi nuo jų nenutolti. Didžiąją pelėdų lesalo dalį sudaro peliniai graužikai. Gerokai rečiau naminės pelėdos susimedžioja smulkesnių paukščių, šikšnosparnių. Retkarčiais minta ir stambesniais vabzdžiais, ypač grambuoliais, net ir sliekais. Atskirais atvejais gaudo driežus, varles ir net žuvis. Miegapelės, kurmiai ir net voverės irgi tampa naminių pelėdų grobiu. Stambesnį grobį pelėdos suplėšo į kelias dalis, smulkesnį nuryja visą su kailiu ar plunksnomis. Vėliau nesuvirškintos dalys pašalinamos išvamų pavidalu. Pagal jų matmenis ornitologai net nustato čia gyvenančių pelėdų rūšį.
Ko gero, vabzdžiai, sliekai – tikėtinesnis jaunų, pradedančių savarankišką gyvenimą pelėdžiukų lesalas. Naminių pelėdų jaunikliai lizdus, uoksus palieka dar nemokėdami skraidyti. Jie keliauja žeme, kabindamiesi nagais, snapu ir sparnais, vikriai lipa į stuobrius, išvartas ir medžius. Tapti tikru medžiotoju nelengva. Tėvai klajojančius pelėdžiukus maitina dar mėnesį ar ilgiau. Naminė pelėda – naktinis paukštis. Tačiau tai nereiškia, kad dieną ji nemato. Gegužę, esant trumpai nakčiai, maitindamos gausią šeimyną pelėdos kartais priverstos medžioti ir išaušus rytui. Pelėdos į medžioklę kyla praėjus 15–20 minučių po saulės laidos ir baigia medžioklę saulei tekant. Medžiojama paprastai prie lizdo, nutolstant nuo jo iki pusės kilometro. Pelėdos dienoja viršutinėje medžių lajos dalyje, prigludusios prie kamieno. Žiemą dažnai dienas leidžia ir inkiluose.
Ornitologai mano, kad šiuo metu Lietuvoje kasmet peri 2 000–4 000 porų naminių pelėdų. Jų gausa labiausiai priklauso nuo dirvožemio derlingumo. Ten, kur auga ąžuolai, gausi žolinė augalija, yra nebloga maisto bazė peliniams graužikams. Ten lengviau prasimaitinti ir naminėms pelėdoms. Pietryčių Lietuvos smėlinguose pušynuose naminės pelėdos gana retos. Kad ir kiek gamtos mylėtojai besipiktintų dėl kirtaviečių, pelėdoms, kaip ir kitiems plėšriesiems paukščiams, kirtavietės svarbios kaip grobio turtingi medžioklės plotai. Jose suvešėjusios žolės pažeria nemažai sėklų ir sudaro geras sąlygas pelėms veistis. Pernai prinoko geras eglių sėklų derlius. Nemaža tų sėklų dalis atitenka ir pelėms, tad atrodo, kad šie metai pelėdoms bus palankūs.
Naminės pelėdos labai retai tampa kitų plėšrūnų grobiu. Gerokai dažniau jos žūna susidūrusios su automobiliais, traukiniais, atsitrenkusios į langų stiklus ar laidus. Visgi daugiausia žūčių pastebima giliomis žiemomis dėl lesalo stokos.
Inkilai naminėms pelėdoms
Pelėdoms perėti reikalingi stori išpuvę, drevėti medžiai ar stuobriai. Dažniausiai tai būna lapuočiai neliestose seno miško salelėse, sodybose, parkuose. Sėkmingai pelėdos peri ir inkiluose, tad mes tikrai turime galimybę padėti išgyventi šiems įdomiems ir naudingiems paukščiams. Ornitologai siūlo naminėms pelėdoms gaminti inkilus, kurių aukštis 55 cm, aukštis iki landos 37 cm, vidaus plotis 25 cm, landos skersmuo 13 cm. Landa gali būti ir kvadratinė, išpjauta viršutiniame kampe. Dar geriau, jei inkilai gaminami iš storų tuščiavidurių stuobrių. Šie būna labai sunkūs, tad į medį paprastai užtraukiami virve, ją permetus per šaką. Netinka inkilus tvirtinti viela apjuosiant medžio kamieną, nes ši įauga į medį visu žiedu. Tvirtinant sunkų pelėdoms skirtą inkilą reikėtų tiesiog prikalti vinimis. Taip žala medžiui bus gerokai mažesnė, o inkilas bus stabilesnis negu kabantis ant šakos. Į inkilus būtina įberti pjuvenų, drožlių ar miške rastų medžio trūnėsių. Pačios pelėdos lizdo nesuka, o ant nuogos lentos perėti tikrai nepatogu. Inkilus reikėtų kelti bent į 5 metrų aukštį. Pelėdos perėtų ir žemiau, tačiau tuomet kiltų didesnis pavojus, jog inkilus norės apžiūrėti vaikai ar kiti smalsuoliai. Perėjimo metu naminės pelėdos agresyvios. Gindamos jauniklius jos gali pulti žmogų ir rimtai sužeisti aštriais nagais.
Šiuo metu naminės pelėdos jau peri. Tačiau tai nereiškia, kad negalima gaminti ir kelti joms inkilų. Paukščiai jais pradeda naudotis, kai šie patamsėja, nebeatrodo nauji. Tad pavasarį iškeltas inkilas tiks pelėdoms dienoti žiemą. Gal po metų ar kitų jos čia apsigyvens ilgam. Kartą užėmusios inkilą naminės pelėdos jame peri daug metų.
