Štai ir vėl atėjo laikas, kai eglė įveikia ąžuolą ir natūraliai norisi atsigręžti į prabėgusius metus bei pasidžiaugti nutikusiais gerais dalykais ar aiškiai įvardinti tai, kuo džiaugtis niekaip neišeina.
Prisipažinsiu, kad buvo nerimo ir abejonių, bet dabar labai džiugiai sakau – pagarba ir padėka. Ne, ne Seimui ir šalies Vyriausybei, o Valstybinei lietuvių kalbos komisijai, nesutikusiai pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymo ir pritarti Vyriausybės siūlytų išimčių plėtimui, kuriomis būtų leista šalies piliečiams oficialiuose dokumentuose asmenvardžius rašyti ne valstybine lietuvių kalba. Šių dienų pasaulyje kalba yra likusi bene pats svarbiausias tautų savitumo požymis. Tas požymis ne tik leidžia tautoms palaikyti jų gyvastį, bet savo įvairove turtina ir stiprina visą pasaulį. Kuo bus įvairesnė planeta ir bus gyvybingesnės joje gyvenančios tautos, tuo pati Žemė bus tvirtesnė ir sveikesnė išlikimo prasme. Ir sakyti nereikia, kad tai labai svarbu. Labai džiugu, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija tą supranta ir nekapituliavo prieš nepagrįstą ministrės be aukštojo mokslo parengtą teikimą.
Pagarba ir padėka šalies Advokatų tarybos pirmininkui profesoriui Ignui Vėgėlei, ne tik nustebinusiam šalies teisingumo ministrę, bet ir ryžtingai stojusiam ginti tikrųjų žmogaus teisių ir nesitenkinusiam patogiu bei sąlygiškai saugiu, bet, žvelgiant plačiau, žalingu poelgiu visiems – stovėti po medžiu. Tačiau šiame neabejotinai gerbtino ir skatintino poelgio kontekste pasirodė labai keistas didžiosios dalies tautos atstovų veiksmas LR Seime – išėjimas iš posėdžių salės ir atsisakymas net išklausyti argumentų, su kuriais privalu ne tik diskutuoti, bet ir būtina pateikti visuomenei konkrečius įrodymus, kad jie neteisingi, jeigu tokie yra iš tikrųjų. Deja, jau metai laiko nei pilnavertės diskusijos, nei įrodymų, nei pareigos pagrįsti visuomenei vienokius ar kitokius savo sprendimus pandemijos valdymo srityje nesulaukiame.
Pagarba ir padėka Sveikatos teisės instituto ekspertų komandai, nepabūgusiai visokių spaudimų ir susibūrusiai, kad padėtų mūsų valstybei rasti protingą išeitį iš Covid-19 epidemijos pasekmių. Deja, nei to instituto ekspertų, nei jo vadovo dr. Rimo Jankūno Seimo valdančioji dauguma ir šalies Vyriausybė taip pat nenori girdėti ir toliau visom priemonėm stumia prievartinį žmonių skiepijimą, beje, skiepais nuo ankstesnių viruso formų, kurių jau nebėra. Maža to, naujausi mokslininkų tyrimai, paskelbti šių metų lapkričio žurnale „Nature“, atskleidė, kad Covid-19 virusu neužsikrečia 10% žmonių, net tuomet, kai jie tiesiogiai susiduria su šiuo užkratu. Nėra retenybė, kai ir Lietuvoje žmonės stebėdamiesi liudija, kad covidu neužsikrėtė tas ar anas, nors visą laiką gyveno toje pačioje šeimoje su užsikrėtusiuoju. Netgi yra atvejų, kai buvo bandyta specialiai užsikrėsti, bet nepavyko. Jau vien todėl mūsų šalies viruso epidemijos valdytojai tiesiog privalo argumentuotai paaiškinti savo vykdomą skiepijimo politiką ir tikslus. Deja, jau antri metai to negirdime. Todėl savo vaikų ir mūsų visų ateities ginti ėmėsi pačios motinos, lapkričio viduryje basos sustojusios prie Vyriausybės rūmų.
Pagarba bei padėka ir aplinkos ministrui Simonui Gentvilui, inicijavusiam nacionalinį susitarimą dėl miškų. Tiesa, tai jau seniai privalėjome padaryti, nes kaip galima žmoniškai gyventi ir gerai tvarkyti miškus, kai aplink tiek daug skirtingų interesų, o kiekviena grupė „paklodę tempia į save“. Taip ir tampėmės, pykomės bei kariavome trisdešimt metų, nors nesusitarus ir neveikiant išvien ką nors gera ir reikšminga pasiekti paprasčiausiai neįmanoma. Visuomenė turi žinoti, kaip jos miškai tvarkomi ir naudojami, kaip saugomos gamtinės bei kultūrinės vertybės juose, kaip ir kiek galima poilsiauti bei semtis sveikatos miškuose. Taip, dėl to susitarti yra sudėtinga. Bet panašu, kad dar šiemet mums gali tai pavykti. Jei išties taip nutiktų, medžio Lietuva labai gražiai pradėtų visai ant nosies žydinčius Naujuosius metus. To ir linkiu mums visiems.
