Ne vienas ekspertas ir ne vieną kartą yra patvirtinęs akivaizdžią tiesą: silpniausia dabartinės Lietuvos vieta – valstybės valdymas. Tai, kuo galime pasidžiaugti šalyje pirmiausia, yra privačios iniciatyvos, pastangų ir gebėjimų rezultatas. O dažnu atveju, prieš tai dar ir įveikus vienokias ar kitokias valstybės institucijų sukurtas kliūtis bei abejingumą. Ne išimtis buvo ir pastarieji ketveri metai. Pradėta skambiais pažadais apie geriausius profesionalus Vyriausybėje ir proveržį valstybės valdymo srityje.
Deja, realybė buvo priešinga – nei geriausių profesionalų, nei kokio nors pastebimesnio proveržio, o tik didesni ar mažesni skandalai, visuomenės priešinimas bei lengva ranka didinama valstybės, t. y. mūsų visų, skola kreditoriams. Dar daugiau: ne apie vieną dabartinės Vyriausybės narį tai vienur, tai kitur vis nuskambėdavo išmanančiųjų vertinimai – kažin, ar gali būti blogiau. Panašiai dabartinį Aplinkos ministrą įvertino ir aplinkosaugininkas Andriejus Gaidamavičius –„blogesnio ministro kaip Kęstutis Mažeika, kiek prisimenu, nebuvo“. Negailestinga ištarmė. Kiek ji teisinga, galime atsakyti kiekvienas, bent šiek tiek ilgėliau stebintis Aplinkos ministerijos darbą ir galintis lyginti jos vadovų asmeninį indėlį šioje srityje. Nieko linksmesnio ir kitose Ministrų kabineto kuruojamose srityse. Tad nenuostabu, kad jau vos ne nuo pat pradžių sklandė mintis apie priešlaikinių Seimo rinkimų būtinybę. Bet ši mintis taip ir netapo kūnu. Netapo, nes priešlaikinius rinkimus surengti taip pat reikia gebėjimų. Paaiškėjo, kad tai per sudėtinga užduotis tiems, kurie privalėtų tą padaryti. Taigi, pastaruosius ketvertą metų viešojoje erdvėje tikro džiugesio buvo nedaug. Ir pirmiausia dėl to, kad kaip valstybė mes nestiprėjome. Plaukta pasroviui, nuolat buvo „gesinami gaisrai“, nevengiant ir apgaulingų Vyriausybės pažadų, kurių, kaip vėliau paaiškėjo, niekas nė negalvojo įgyvendinti, nes „nėra pinigų“. Bet jų ir būti negali, kai vos ne kasdien iškyla klausimai apie efektyvų jų panaudojimą visos valstybės labui. Todėl pastarieji ketveri metai – prarastas laikas stiprinant valstybę. Tokios tokelės stovint ant naujų rinkimų į aukščiausią šalies valdžią slenksčio. Svarbių rinkimų. Tat kiekvienas pasidarykime praėjusio politinio ciklo balansą, įvertinkime vykstančius ryškius pokyčius tarp artimiausių kaimynų ir visame pasaulyje, neužmirškime didėjančios ekologinės grėsmės Žemėje, išsigryninkime svarbiausius prioritetus artimiausiai ateičiai, nepasiduokime dirbtinai sukurtų asmenybių žavesiui ir pasirinkime tinkamiausius savo atstovus Seime.
Covid-19 vėl stiprėja, grįžta vis daugiau apribojimų žmonėms. Tačiau medžio Lietuva džiaugiasi pagyvėjimu: vėl išaugo medienos paklausa baldų pramonei ir statyboms. Medienos ruošos įmonės vėl dirba visu pajėgumu ir skuba atstatyti pirmo pusmečio praradimus. Tai gera žinia ne tik miškininkystės sektoriui, bet ir dirbantiesiems bei valstybės iždui. Tiesa, kol kas niekas negali pasakyti, kiek tęsis tas pakilimas, bet kai kurie analitikai teigia, kad jis nebus trumpalaikis, nes karantino pamokos – jei galima nestabdyti darbų, tai jų ir nereikia stabdyti – jau išmoktos. Be to, apie metų pabaigą jau laukiama patikimų skiepų nuo užkrato, o metų sąvarta, kaip žinia, jau nebe už kalnų. Taigi, stiprėjančio viruso pasekmės ekonomikai turėtų būti švelnesnės. Natūralu, kad ir žmonių nuotaikos bus geresnės.
Apie tai ir rašome rugsėjo žurnale. Bet jame vyrauja temos iš gamtos – „Ar žinome, kokių ateities miškų norime?“, „Kaip nepasiklysti miške“, „Į Europą sėkmingai grįžta vilkai“, „Stirna – miškų gracija“, „Gyvenimą buveinėse sutrikdė atėjūnai“, „Labanoro girioje“. Rasite ir kitų svarbių publikacijų.
