Visas miškų ūkio sektorius buvo šokiruotas, kai vasario pabaigoje Aplinkos ministerija paskelbė jos rengiamą Vyriausybės pasiūlymų projektą, kuriame plačiu mostu siekia Miškų įstatyme įtvirtinti naujus didelio masto draudimus ūkininkavimui miškuose. Ypač skaudžiai šie „žaliosiomis ambicijomis“ grįsti sumanymai gali paliesti miškų savininkus, kurių miškai yra nacionaliniuose parkuose, draustiniuose ir kai kuriose kitose saugomose teritorijose (pvz., Europos Bendrijos svarbos buveinėse) bei 1 km atstumu nuo miestų.
Siūlomų nusavinimo užmojų mastas
Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, iš 935 tūkst. ha privačių miškų apie 175–180 tūkst. ha yra saugomose teritorijose, dar apie 25 tūkst. ha patenka į „Natura 2000“ teritorijas už saugomų teritorijų ribų. Lietuvos nacionaliniuose parkuose yra 43, 9 tūkst. ha, o draustiniuose apie 82 tūkst. ha miškų, priklausančių privatiems savininkams. Jei dar pridėtume 1 km atstumu nuo miestų patenkančius privačius miškus, atsiskleidžia aplinkosaugininkų siūlomos privačios nuosavybės naudojimo teisių nusavinimo užmojų mastas – siekiama papildomai uždrausti pagrindinį miškų naudojimą 130–150 tūkst. ha privačių miškų. Jei tai įvertintume pinigine išraiška, tai tik norimos uždrausti naudoti medienos rinkos vertė pribręstančiuose ir brandžiuose medynuose siekia 15–18 tūkst. EUR už 1 ha. Nebrandžių medynų rinkos kainos varijuoja, tačiau vidutinė svertinė kaina siekia 2,5–3 tūkst. EUR už 1 ha kirtavietės, iki 7–8 tūkst. EUR už 1 ha pusamžio miško. Darant prielaidą, kad brandžių ir pribręstančių privačių miškų dalis sudaro bent trečdalį, bendra per artimiausius dešimtmečius norimos uždrausti naudoti medienos vertė siekia 1,4–1,6 milijardus eurų!
Iš ko susideda miško vertė?
Įsigalėjusi klaidinga nuostata, kad miško žemės sklypas vertas tik tiek, kiek verta jame duotuoju momentu sukaupta mediena, kuri gali būti iškirsta ir realizuota. Taip, šis faktorius reikšmingai veikia vertę, bet ne visada ir ne visur. Tuo tarpu investicija į mišką – tai ir ilgalaikės grąžos potenciali vertė: miško žemės produktyvumas (kiek kasmet medienos priauga papildomai) bei galimybė iš nuosavybės naudojimo gauti kitas (nemedienines) pajamas. Kaip pavyzdį paimkime Lietuvos nacionalinių parkų miškus, kuriuose dominuoja spygliuočių medynai (dažniausiai pušynai).
Nesunku pastebėti kelis svarbius aspektus dėl miško rinkų kainų. Rinkos kainą sąlygoja ilgalaikė grąža. Skandinavijos šalyse ir Estijoje miškas yra vertinamas labiau iš investicinės pusės nei pagal kirtimų galimybę. Į greitą investicijos grąžą daug labiau orientuotos Lietuvos ir Latvijos rinkos. Tai gerai parodo nebrandžių medynų kainos dalis nuo brandžių kainos. Švedijoje ji net nesiskiria, didžiausias dėmesys kreipiamas medyno produktyvumui. Svarbus veiksnys – medynų produktyvumas. Brandžių medynų (ir, priklausomai nuo požiūrio į investiciją, nebrandžių) kainą tiesiogiai veikia jų produktyvumas. Baltijos šalių miškai daug produktyvesni nei Skandinavijoje, todėl jų vertė didesnė. Estijoje miško kaina visose pozicijose aukštesnė nei Skandinavijos šalyse. Nuosavybės vertę didina galimybė gauti papildomas pajamas. Didelę įtaką miško žemės sklypui turi galimybė gauti papildomas pajamas iš nemedieninių paslaugų. Lietuvos ir Latvijos atveju tokios pridėtinės vertės nėra, nes arba paslaugų teikimas draudžiamas, arba pajamas už paslaugas gauna valstybė.
Šalis |
Nebrandūs medynai |
Dalis nuo brandaus medyno kainos |
Sklypas, tinkamas gauti papildomas pajamas iš nemedieninių paslaugų* |
Brandūs medynai |
Sklypas, tinkamas gauti papildomas pajamas iš nemedieninių paslaugų* |
Lietuva |
8 000 |
44 % |
- |
18 000 |
- |
Latvija |
8 000 |
44 % |
- |
18 000 |
- |
Estija |
12 000 |
67 % |
17 000 |
18 000 |
28 000 |
Suomija |
6 000 |
75 % |
12 000 |
8 000 |
16 000 |
Švedija |
10 000 |
100 % |
20 000 |
10 000 |
20 000 |
*pajamos iš miško namelių nuomos, medžioklės, žvejybos ir t. t.
Šaltinis: Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacija, ekspertinis vertinimas
Ilgalaikės grąžos potenciali vertė (neatsižvelgiant į galimas nemedienines pajamas) priklauso nuo medyno produkuojamo tūrio prieaugio per miško augimo ciklą (pvz., pušynams apie 105 m.), kuris gali būti kertamas tarpiniais ir pagrindiniais kirtimais. Valstybinė miškų tarnyba skaičiuoja, kad bendras metinis medienos tūrio prieaugis visuose medynuose sudaro 9,3 m³ iš ha, o pušynuose – 8,8 m³ iš ha. Atmetus natūralų prieaugio atkritimą 1,5–2,3 m³ iš ha, gausime mažiausiai 6,6–7,5 m³ iš ha kasmetinį tūrio prieaugį pušynuose. Tarpiniais kirtimais gaunama apie trečdalį medienos (retinant medynus sudaromos geresnės sąlygos augti likusiems medžiams), o kita užauginto derliaus dalis nuimama pagrindinės medžiapjūtės metu. Dalis augančių medžių paliekami visam laikui augti bioįvairovės tikslais. Tad darome prielaidą, kad kasmetinis galimas naudoti tūrio prieaugis pušynuose yra 6–6,5 m³ iš ha ir tuomet kasmetinė investicinė grąža siektų 350–400 EUR už 1 ha per metus. Ši vertė nepriklauso nuo medyne sukaupto medienos tūrio. Skaičiavimuose derėtų dar pridėti Skandinavijos ar Vakarų Europos šalyse įprastas privačių miškų savininkų pajamas iš įvairių nemedieninių paslaugų (apie 120–200 EUR už 1 ha per metus). Ir tas investicinės grąžos generavimas nenutrūksta pasibaigus vienam medienos auginimo ciklui, o tęsiasi ir toliau. Tačiau Lietuvoje kol kas turime situaciją, kad nemedieninėmis paslaugomis naudojasi visi, valstybė netgi gauna papildomų pinigų už miškuose kaupiamą anglį (per ES apyvartinių CO2 taršos leidimų mechanizmą), o miško savininkai iš to negauna nieko, išskyrus vis didėjančius suvaržymus nuosavybės naudojimui. Sąžininga kompensacija būtų 350–400 EUR už 1 ha per metus. Kitaip tariant, apie 45–52 mln. EUR kasmet ir pritaikant indeksavimą. Šios žalos realiai Aplinkos ministerija net neskaičiuoja ir nesiruošia atlyginti.
Aplinkosaugininkų ambicijos ne pagal kišenę valstybei
Jei Vyriausybė pritartų naujoms Aplinkos ministerijos užmačioms ir Seimas priimtų siūlomą reguliavimą dėl nacionaliniuose parkuose, draustiniuose bei 1 km atstumu nuo miestų esančiuose miškuose uždrausto pagrindinio sukauptos medienos panaudojimo, miško savininkai patirtų 260–320 mln. EUR nuostolius per ateinantį dešimtmetį. Pagal galiojančias kompensavimo tvarkas lėšų poreikis kompensacijoms būtų vidutiniškai 26–32 mln. EUR per metus. O realiai – ir dar daugiau, nes kol kas neatlyginta už jau įvestus apribojimus. Tačiau praradus galimybę vykdyti pagrindinius kirtimus, nutrūksta medynų augimo rotacijos ciklas, galimybė gauti kokią nors ilgalaikę grąžą irgi. Nuosavybė, kaip ekonominė investicija, praranda bet kokią vertę. Kalbame apie 1,4–1,6 mlrd. EUR turto nuvertėjimą.
Kompensacijoms už jau patiriamus nuostolius dėl esamų suvaržymų tvirtinant valstybės biudžetą Vyriausybė taip ir nesiryžo numatyti reikalingų bent 12 mln. EUR metams. Dar daugiau, net už esamus apribojimus kompensavimas stringa jau ne vienerius metus. Štai nuo praeitų metų Aplinkos ministerija nesiima atnaujinti Kompensacijų privataus miško savininkams už nustatytus veiklos apribojimus apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos, nors įstatymų leidėjas įpareigojo tą padaryti iki 2024 m. birželio 30 d.
Kokios pasekmės gresia miško savininkams?
Nuosavybė be teisių – uždraudus pagrindinius miško kirtimus, miško savininkas realiai praranda galimybę naudotis savo nuosavybe ekonominiais tikslais. Jam lieka pareigos (pvz., tvarkyti mišką, išvežti atliekas), bet apčiuopiamų pajamų iš savojo miško jis negalės gauti. Bevertis turtas – miškas, kurio negalima naudoti ūkiniais tikslais, praranda rinkos vertę. Tokio turto niekas nepirks, bankai nepriims kaip užstato, o ateityje jis taps finansiškai nenaudingas. Jei valdžia ir išmokės žadamą vienkartinę kompensaciją (kas dar nėra garantuota, nes biudžetas tuščias, o pinigų reikia gynybai finansuoti), tai iš dalies atlygins tik vieno miško augimo ciklo praradimus. Tačiau brandūs medžiai liks stovėti ir miško savininkas negalės vėl sodinti ir auginti naujo miško kartos, kurį jo palikuonys galėtų naudoti. Privatūs miškų savininkai gali netekti iki 40 mln. EUR per metus, nes dėl siūlomų apribojimų privačiuose miškuose kasmet būtų paruošiama 500–800 tūkst. m³ mažiau medienos. Reikia nepamiršti, kad čia kalbama tik apie dalį netekčių, tenkančių privačių miškų savininkams. O kaip su likusiais miškais, kuriuose iki šiol vyksta darbai?
Kokios pasekmės gresia valstybiniams miškams?
▶ Miškų urėdija netektų iki 60 mln. EUR per metus pajamų dėl maždaug 1–1,3 mln. m³ per metus sumažėjusio kirtimo.
▶ Augs miškų priežiūros ir administravimo išlaidos (papildomai 5–10 mln. EUR per metus).
▶ Į valstybės biudžetą VMU pervedamos lėšos sumažės maždaug 20 % (iki 20 mln. EUR per metus).
Sukeltų ilgalaikę žalą visam miškų sektoriui
Planuojami didelio masto apribojimai privatiems miško savininkams, prisidengiant abstrakčiu gamtos mylėjimu, iš esmės prilygsta turto nusavinimui, nes valstybė nenumato sąžiningo nuostolių atlyginimo. Jei būtų įgyvendinti Aplinkos ministerijos siūlymai, ilgainiui ekonomiškai gyvybinga miškų ūkinė veikla taptų praktiškai neįmanoma. Miškų savininkams liktų tik jaunuolynų priežiūra ir retinimas, kurie reikalauja papildomų išlaidų, bet negeneruoja pajamų. Negaunant pajamų, nebūtų įmanoma mokėti atlyginimų darbuotojams, dengti paskolų už techniką ar finansuoti naujų investicijų į miškus. Tai sukeltų ilgalaikę žalą visam miškų sektoriui ir šalies ekonomikai. Dabar – lemiamas momentas. Jei šios pataisos bus priimtos, daugelis miškų savininkų liks tik popieriniais miško „valdytojais“, be jokių realių teisių į savo nuosavybę.