Istorikas A. Bumblauskas, o su juo ir kitos „pažangios galvos“ kiekviena proga mėgsta sakyti: „Lietuva kaip niekada gyvena gerai.“ Tam pagrįsti pasitelkiamas vis augantis metinis šalies biudžetas, nuolat didėjanti bendro vidaus produkto dalis, tenkanti vienam gyventojui, didėjančios žmonių santaupos bankuose, turimos finansinės galimybės laisvai keliauti po pasaulį, gero asmeninio gyvenimo paliudijimai ir kita. Statistiškai ir formaliai su tuo sutikti galime. Tačiau.
Negalima nematyti ir didžiulės socialinės atskirties, kuri kažkodėl nemažėja per visus trisdešimt metų. Negalima nepastebėti ir visiškai sužlugusios švietimo sistemos, kuri žiauriai niokoja ne tik dabartį, bet ir žlugdo mūsų ateitį. Negalime šokinėti iš laimės ir dėl sunaikintos sveikatos apsaugos sistemos, kuri neužtikrina daugumos bendrapiliečių konstitucinės teisės į veiksmingą sveikatos priežiūrą. Negalime džiaugtis ir teisingumo sistema, kurioje tiesa yra visiškai pasiklydusi, o nagrinėdami tą pačią bylą du teismai kažkokiu būdu „sugeba“ priimti kardinaliai priešingus sprendimus. Apklausos rodo, kad ir saugumu savo pačių valstybėje negali pasidžiaugti dauguma apklausiamųjų. Džiugesio nekelia ir ką tik Lietuvos išgyventa didžiausia infliacija Europos Sąjungoje. Ir prasiskolinta tiek, kad daugiau to daryti nebeleidžia tas pats Briuselis. O kur dar narkomanijos lig šiol neregėtos aukštumos? O kur dar vis dažnėjantis jaunų specialistų savavališkas pasitraukimas iš gyvenimo? O kur dar žodžio laisvės ir viešo nuomonės pareiškimo ribojimai? Tų klausimų dėl „gero gyvenimo“ iliuzijos yra gerokai daugiau. Todėl, gerbiamieji, ypatingai džiūgauti tiesiog neturime dėl ko. Ir už tai didžia dalimi yra atsakingi ne kas nors kitas, o pirmieji valstybės asmenys ir jų rėmėjai, turintys daugiausia galios vienaip ar kitaip daryti įtaką mūsų visų gyvenimams. Bet, pasirodo, galima apsimesti, kad viso to nematai ir iš pačių aukščiausių tribūnų greitakalbe pateikti gražių, bet nebūtinai teisingų skaičių. Dar daugiau: nežinia kuo apsimetus galima pasigirti niekingais trimis svarbiausiais darbais, kurie tikru rūpesčiu Lietuvos valstybe ir jos žmonėmis nekvepia nė iš tolo, ir lyg niekur nieko imti ir pasiskelbti, kad vėl bus siekiama pačių aukščiausių – prezidentinių – pareigų valstybėje. Ką ir besakysi – įžūlumui bei atviroms patyčioms tiesiog nėra jokių ribų. O dabartinis valstybės vadovas Nausėda, kurio svarbiausia pareiga yra duoti reikiamą toną valstybėje ir rodyti tinkamą jos raidos kryptį, mielai toliau „stovi po medžiu“ ir ramiai, tiesa, kartais švelniai paprieštaraudamas, stebi, kaip griaunama mūsų valstybė. Jam tinka ir teisingumo ministrė be aukštojo mokslo. Jam tinka ir sveikatos ministro visiška nekompetencija. Jam tinka ir energetikos ministro plėšikavimas vidury baltos dienos. Jam tinka ir katastrofiška užsienio politika, kai šokama mokyti imperinės Kinijos, padarant Lietuvai daugiau kaip dviejų milijardų žalą, o po metų lyg niekur nieko vėl puolama bičiuliautis su ta pačia imperine Kinija. Jam tinka ir žemės ūkio ministras, į juodą neviltį varantis ūkininkus. Jam tinka ir susisiekimo ministras, žlugdęs Lietuvos geležinkelius ir Klaipėdos uostą. Jam tinka ir ekonomikos bei inovacijų ministrė, kuri žlugdo tinkamą ES fondų įsisavinimą ir apskritai naikina valstybės ekonominę pažangą bei kažkodėl vetuoja valstybinės kalbos skaitmeninimą. Jam tinka ir kultūros ministras, kurio bemaž svarbiausias visos kadencijos darbas – atleisti kalbos inspekcijos vadovą. Nausėdai tiko ir lietuvių savasties bei abėcėlės niokojimas, kai Seimas Vyriausybės teikimu palaimino beprasmį trijų raidžių įteisinimą. Negirdėjome jo balso ir kai mus „pažangiečiai“ norėjo pakrikštyti „žmogomis“. Ir dar daug kas jam tiko, kas buvo žalinga Lietuvos valstybei. Sausio žurnale pateikiame Vidmanto Valiušaišio įžvalgas, koks turi būti geras valstybės vadovas. Įdėmiai perskaitykite ir ramiai palyginkite su dabartinio valstybės vadovo elgsena, ir jums nekils abejonių, ar „su Nausėda buvo gėda“.