Lietuvos valstybė yra kalbinis projektas giliausia ir griežčiausia prasme. Nepriklausoma tautinė Lietuvos Respublika atsirado pasaulio politiniame žemėlapyje tik todėl, kad artėjant prie pabaigos XIX amžiui ryžtasi gelbėti tai, kas jau atrodė esant negrįžtamai prarandama.
Tai buvo ant visiškos nevilties slenksčio stovėjusio būrelio šviesuolių desperatiškas mėginimas gaivinti jau merdėjusią ir prie kapo duobės stovėjusią lietuvių kalbą. Be šio valingo mėginimo gaivinti kalbą lietuvių tautinė valstybė greičiausiai būtų buvusi negalima ir net neįsivaizduojama. Vien todėl, kad kurti tokią valstybę būtų buvę beprasmiška.
Lietuviai – ne austrai, kurių vokiška valstybė gerokai senesnė negu pati Vokietija – kita vokiška valstybė. Na, kokia prasmė būtų buvusi steigti lenkakalbių arba rusakalbių „lietuvių“ atskirą Lietuvos valstybę šalia Lenkijos ar Rusijos valstybių? Šis hipotetinis klausimas kartu yra atsakymas, kodėl visi Lietuvos užkariautojai ir šeimininkai taip atkakliai kovojo su lietuvių kalba ir stengėsi ją sunaikinti.
Mat visi aiškiai suprato: neliks lietuvių kalbos – neliks ir Lietuvos valstybės. Visiems buvo akivaizdu, kad praradę kalbą lietuviai amžiams praras ir teisę į savo valstybę, nes niekam – net patys sau – neįstengs paaiškinti ir pagrįsti, kam jiems reikalinga toji valstybė, jeigu jie niekuo, net kalba, nesiskiria nuo kurios nors kaimyninės tautos ar tautų. Kuo jie dar galėtų būti perėmę kitos tautos kalbą, jeigu ne šiek tiek savita tokios tautos etnografine grupe?
Taigi tai suprato visi, norėjusieji kalbiškai ir kultūriškai „suvirškinti“ lietuvius ir visiems laikams praryti Lietuvą. Bet atrodo, kad prasčiausiai tai suvokia patys lietuviai. Jiems nė motais, kad gimtoji kalba – ne, ne uždrausta, kaip Muravjovo Koriko laikais! Ji paprasčiausiai „dusinama“ – tyliai griaunant valstybinį statusą ir žingsnis po žingsnio stumiant iš viešojo administravimo ir aukštosios kultūros sričių. Išoriškai gyva ir net klestinti kalba, bet kažkodėl ir keistai tirpstanti ir nykstanti kaip toji lėtai verdama varlė.
V. Kudirkos aikštėje įvykęs Tautos Forumo renginys* A. Valotkai ir lietuvių kalbai ginti atskleidė, kad šio lėto kalbos „virimo katile“ nejaučia net vadinamoji tautos šviesuomenė. Kultūrininkų, visuomeniškų aktyvistų, net lituanistų ir apskritai humanitarinės inteligentijos sluoksniai.
Apie tikrąją lietuvių kalbos padėtį ir jos prastėjusias perspektyvas bei neaiškią ateitį LSSR laikais viešai išdrįsdavo prabilti tik saujelė disidentų. Didelė visuomenės dalis jais netikėjo – kaip kad netiki Tautos Forumo pareiškimuose ir viešuose renginiuose atkakliai kartojamais įspėjimais apie blogėjančią lietuvių kalbos padėtį. O kaipgi kitaip? Tada irgi buvo pašaipiai sakoma: „Kokios grėsmės? – Lietuviškai kalbėti niekas nedraudžia, mokyklose mokoma gimtąja kalba, yra lietuviški laikraščiai, radijas, televizija. Ko dar trūksta?“
Vieni nuoširdžiai tikėjo, kad kalba klesti, kiti manė, kad bent jau jokių rimtų grėsmių jai nėra. Jautusieji, kad su kalba „kažkas ne taip“ – tylėjo, nes žinojo, kad verčiau prilaikyti liežuvį už dantų. Prabilus buvo galima labai lengvai gauti „buržuazinio nacionalisto“ etiketę ir net užsitraukti BK straipsnį dėl tautinės nesantaikos kurstymo. Supratusieji, kad lietuvių kalba lėtai verdama komunistiniame „proletarinio internacionalizmo“ ir „tautų kalbų ir kultūrų suartinimo“ puode, viešai neprotestavo, bet darė, ką galėjo, kalbos padėčiai palengvinti. Buvo viliamasi šitaip pratęsti jos gyvastį ir galbūt sulaukti geresnių laikų.
Taigi – anie laikai sugrįžo. Lietuvių kalbos padėtis yra tokia pati, o lietuviai pasidaliję pagal jos supratimą vėl taip pat, kaip LSSR laikais. Kaip ir tada, visuomenė yra pasidalijusi į kelias grupes. Į nieko blogo nejaučiančius ir nenutuokiančius apie virinamą katile kalbą; suprantančius, bet bijančius protestuoti ir kalbėti; mėginančius beviltiškai apeliuoti į kalbą naikinančios valdžios patriotizmą ir sąžinę. O galiausiai – yra absoliuti mažuma drįstančių protestuoti ir veikti. Jie yra ne kas kita, o iš esmės sovietmečio netylinčius disidentus primenantys lietuvių kalbos gynėjai.
Šiandien lietuvių kalba virinama jau ne komunistinio internacionalizmo, bet šiek tiek patobulintame leftistinio multikultūrizmo ideologiniame puode. Ir šiame puode ji virinama kur kas efektyviau ir sparčiau negu ankstesniame – nes jame greičiau virsta garais lietuvio tautinė ir valstybinė sąmonė bei kalbinė savigarba. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) tarptautinių ryšių skyriaus vedėjos p. Rimos Rimšaitės atsakymas į Tautos Forumo kvietimą ginti A. Valotką ir lietuvių kalbą yra ir visada liks dramatiškas liudijimas, kaip iš šalies aukštųjų mokyklų yra tremiama ir kokia tapo suvargusi lietuvybės dvasia.
Karti tiesa tokia: lietuvių kalbą vėl, kaip ir sovietmečiu, veiksmais, o ne vien žodžiais, gina vos mažas būrelis disidentiškos dvasios žmonių. Tautos Forumui tenka noromis nenorimis prisiimti šių dienų disidentų vaidmenį tapti lietuvių kalbos patriotų bei gynėjų telkėju. Taip yra ne iš gero gyvenimo. Po to, kai Nacionalinis susivienijimas sąmoningai išsižadėjo vieno svarbiausių savo uždavinių, rimtai ginti lietuvių kalbos paprasčiausiai nebėra kam. Daugelį metų trukęs vadinamųjų protautiškų ir propatriotiškų partijų bei politikų žaidimas – „išrinkite į valdžią, o tada pakovosime už lietuvių kalbą“ – priėjo liepto galą subrandindamas karčius vaisius. Jie akivaizdūs – lietuvių tautinė ir kalbinė savimonė yra atblokšta į LSSR laikus ir, panašu, yra net labiau sunykusi.
Sąjūdžio žmonės niekada nebūtų įstengę komunistinės LSSR AT posėdžių salėje atkovoti valstybinio statuso lietuvių kalbai, jeigu aikštėse ir gatvėse šito nebūtų atkakliai reikalavę juos palaikę žmonės. Nebus kitaip ir dabar. Lietuvių kalba susigrąžins jai teisėtai priklausančią vietą ne Seimo salėje. Kalbą gali apginti tik tauta – nuo kompiuterių ekranų pakilę lietuviai. Skelbdamas lietuvių kalbą ginančius pareiškimus ir kviesdamas viešoms protesto akcijoms Tautos Forumas savo pavyzdžiu tik mėgina atkreipti dėmesį į vienintelį dar teikiantį vilčių lietuvių kalbos gynimo kelią. Bus ar nebus norinčių telktis ir juo eiti drauge – nuo šito pasirinkimo dabar jau visiškai priklauso mūsų gimtosios kalbos likimas ir ateitis.
Jeigu lietuviai neapsispręs ir nepasiryš ginti savo kalbos, tai bus aiškus ženklas ne tik sau, bet ir pasauliui – jie atsisveikina su amžiais juos dariusia lietuviais kalba, kurios šiai nykstančiai tautai nebereikia.
