Prieš gerus 800 metų vokiečiai, priklausantys kariniams ordinams, traukė į Rytus, plėsdami savo etnoso egzistencinę erdvę ir skleisdami Europos civilizaciją. Jų kelias buvo nužymėtas didele prievarta, krauju, laisvės praradimu ar net visiška tragedija, kokia ištiko prūsus ir dar ne vieną baltų gentį.
Tų „malonumų“ sočiai užteko ir mūsų protėviams, net du šimtus metų turėjusiems žūtbūtinai grumtis dėl gyvasties, kol galiausiai Žalgirio mūšyje pavyko padėti tašką toje žiaurioje istorijoje. Taip buvo. Ir ačiū tiems, kurie nepalūžo, sugebėjo išlikti bei išsaugoti savo kalbą, pasaulėžiūrą, papročius ir tradicijas. Tačiau visa, kas gyva, nestovi vietoje: XXI amžiaus pradžioje ta pati Vokietija atsiprašo pasaulio tautų už padarytus nusikaltimus ir išskėstom rankom kviečiasi geriausius specialistus atvykti dirbti ir gyventi. Ir žmonės, tarp jų ir lietuvaičiai, važiuoja: laimi nešališkus tarptautinius konkursus ir bent laikinai kraustosi gyventi į kraštą, kuriame šiuo metu gerokai aukštesni nei Lietuvoje privalomi standartai. Na, kad ir korupcijos srityje: toje šalyje ji galima tik vieninteliu atveju – jei tavo gyvybei gresia pavojus, antraip tuoj pat neteksi darbo ir galimybės gyventi tarp tokių, kurie laisvanoriškai laikosi tokių taisyklių. Neklausiu, kada pas mus atsiras tokio lygio standartų ir supratimo, kad nuo to priklauso kiekvieno iš mūsų gyvenimo kokybė. Ko gero, užtektų žinoti, kad ir pas mus viešoje erdvėje yra žmonių, skaičiuojamų ne tik ant rankų pirštų ir kurie be pasiteisinamų išlygų yra pasirengę gyventi pagal pačius aukščiausius Europos standartus. Būtų tiesiog nuostabu, jeigu tuo požiūriu galėtumėt mane ir visus kitus bendrapiliečius viltingai nudžiuginti.
O šių metų vasarai artėjant prie pabaigos, daugiau džiugesio pasirodė medžio Lietuvoje – padidėjo paklausa įvairių rūšių medienai. Tai aiškus ženklas, kad daugiau gaminsim, daugiau pateiksim vietos rinkai ir daugiau išvešim. Iš to seka, jog daugiau sukursim naujų darbo vietų, daugiau uždirbsim, mažiau prašysim paramos ir ramiau gyvensim. Nebloga žinia. Juolab, kad specialistų teigimu, šita tendencija turėtų išsilaikyti ir artimiausiu metu. Taigi, atėjo palankus laikas sukrusti visiems, ne tik politikams prieš rinkimus.
Ir Darius Kuolys rugpjūčio numeryje ragina mus visus sukrusti: prisiimti atsakomybę, nebijoti laisvės ir pradėti aktyviai kurti savąją valstybę, nes „savarankiškumo stoka, laisvės baimė buvo ir lieka esminė Lietuvos problema“. O problemas, kaip žinome, spręsti reikia, nes tikėtis, kad jų neįveikus, reikalai ims savaime taisytis, daugiau negu naivu. Taigi, labai reikėtų, kad išties sukrustume ir šitoje vietoje.
Šiame žurnale rasite ir Linos Rumbutyės reportažą iš pasaulio lietuvių jaunimo susitikimo, neseniai pasibaigusio Prienuose. Jame buvo paviešinta nemažai svarbių minčių ir pasiryžimų. Smagu, kad mūsų sąmoningas ir aktyvus jaunimas supranta klimato kaitos, draugiško aplinkai gyvenimo būdo ir kitas su gamtos trapumu susijusias problemas. O gamtosaugine temą gražiai papildo ir Jono Barzdėno rašinys, kurio pagrindinė mintis – gamta rūpintis privalu, bet nebūtina perlenkti lazdos ir imti drausti visko, kas net tai pačiai gamtai naudinga. Juk teisinga mintis, ar ne taip? Vasara be visų kitų dalykų labai tinkamas metas pasidomėti ir tradiciniais mūsų amatais iš medžio. Tikiuosi nenusivilsite, bent perskaitę Sandros Vaišvilaitės rašinį ta tema.
Džiugių ir prasmingų vasaros įspūdžių.
