Menas ir konfidenciali informacija

Regimantas Pilkauskas / 2016-04-13

Lukiškių aikštė seka Vijūnėlės dvaro pavyzdžiu

Lietuvos televizijos žiūrovai beveik kasdieną mato Vijūnėlės dvaro vaizdą Druskininkuose. Šis reginys įsitvirtina visuomenės sąmonėje kaip pavyzdys, pagal kurį bus tvarkomos vandenų pakrantės Lietuvos kurortuose. Kurorto pastatai priartėja prie vandens, užtveria pakrantę, o krantai išgrindžiami akmenimis. Vyriausybės nutarimas panaikinti kurortų apsaugos zonas padės šiam pavyzdžiui visuotinai paplisti. Pasirodo, kaip skelbiama spaudoje, minėtas nutarimas buvo skirtas daugelio Lietuvos kurortų užstatytoms vietovėms. Kitu atveju kurortinėse zonose atsidūrę dalis Palangos ar Birštono statinių, gyvenamųjų namų būtų neteisėti, o tolesnės to pasekmės sukeltų daug rūpesčių pastatų savininkams.

Naujienos

III pasaulyje miškams – ne rojaus laikai

2016-03-15

Šiandien miškai, kur jie beaugtų, be galo svarbūs visai planetai. III Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių miškų savaitės proga JT Žemės ūkio ir maisto organizacija FAO paskelbė naują pranešimą, kuriame atkreipė dėmesį į aštriausias šio regiono miškų problemas. Dėl išteklių pereikvojimo ir blogo valdymo beveik 400 mln. ha žemės liko be medžių augmenijos,  smarkiai degradavo. Tai maždaug visam Indijos subkontinentui prilygstantis plotas; vien Pietryčių Azijoje reikia atgaivinti daugiau kaip 65 mln. ha degradavusių žemių. Dėl to ne tik prarandama ekonomiškai svarbi produkcija – miškams nebeatliekant apsauginių funkcijų, plečiasi dirvų erozija, katastrofiškos nuošliaužos, vandens telkinių uždumblėjimas, beatodairiški kirtimai ir medžių deginimas teršia atmosferą šiltnamio dujomis. Yra daug priežasčių, dėl ko miškų atkūrimas yra šio regiono vystymosi  prioritetas. Daugeliui III pasaulio šalių trūksta ir stiprios politinės valios, ir investicijų. Anot FAO, tai yra viso pasaulio problema. 

Nuotraukoje – nusiaubto miško mediena plukdoma Riau upe Indonezijoje.

Pokyčių verpetuose

Menas ir konfidenciali informacija

Lietuvos televizijos žiūrovai beveik kasdieną mato Vijūnėlės dvaro vaizdą Druskininkuose. Šis reginys įsitvirtina visuomenės sąmonėje kaip pavyzdys, pagal kurį bus tvarkomos vandenų pakrantės Lietuvos kurortuose. Kurorto pastatai priartėja prie vandens, užtveria pakrantę, o krantai išgrindžiami akmenimis.

Miškas ir mes

Miškų vaidmuo tik didės

Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės išskirtinis interviu žurnalui Miškai

Miškas ir mes

Lietuvos miškai tvarkomi neblogai

LR Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus atsakymai į žurnalo Miškai klausimus.

Pokyčių verpetuose

Gerbkime vilką ir žmogų

Tokį straipsnio pavadinimą pasiūlė Telšių miškų urėdijos Žvėrinčiaus prižiūrėtojas Petras Dabrišius, jau apie 15 metų Laukstėnų kaime globojantis vilkus. Jam pritarė urėdas Bronislovas Banys bei telšiškiai gamtosaugininkai, kalbinti medžiotojai. Jų nuomone, vilkas turi teisę gyventi miške, bet plėšrūnų populiaciją būtina reguliuoti, ypač ten, kur pilkiai įsisuka skersti galvijų, pridarydami ūkininkams didelės žalos.

Pirma buvo žodis

Po dvidešimt penkerių metų

Ketvirtis amžiaus atkurtos valstybės gyvenimo. Regis, šis laikas galėjo tapti nueito Lietuvos Respublikos kelio ir jo galimos tąsos rimtesnių svarstymų metais. Tačiau netapo. Lietuvos bendruomenė tokiems svarstymams pristigo ir intelektualinių galių, ir noro. Prieš metus istoriko Zenono Norkaus studijoje „Du nepriklausomybės dešimtmečiai“ iškelti esminiai, „nepatogūs“ krašto raidos klausimai taip ir liko lėkštėjančioje viešumoje neaptarti. 

Pirma buvo žodis

Klydome, klystame, bet einame į priekį

Pusę šimtmečio buvusi inkorporuota į svetimą imperinę valstybę, Lietuva 1990 m. atgavo nepriklausomybę ir įgijo galimybę pati tvarkyti savo gyvenimą. Dabar, po 25 metų, šalies ekonominio būvio su anų laikų situacija net lyginti neįmanoma.

Redakcijos skiltis

Galvokime ir apie būsimus šimtmečius

Minėdami atkurtos Lietuvos dvidešimtpenkmetį, turime pripažinti, kad mums sunkiai sekasi kurti tikrai demokratišką ir gyvybingą šiuolaikinę valstybę. Nors matome ir neabejotinų šalies laimėjimų, bet kasdieniame gyvenime, kad ir kur pažvelgsi – įsisenėjusios bėdos. Už tai atsakomybė tenka mums visiems, šiandien gyvenantiems šiame Baltijos pakraštyje. Bet labiausiai – mūsų valdžiai, turinčiai reikiamus įgaliojimus veiksmingai tvarkyti kraštą. Tvarkyti, kad būtų ne gėda prieš mus pačius bei likusį pasaulį. 

Redakcijos skiltis

Vargas dėl Vyčio

Ir aš tvirtai manau, kad po Kovo 11-osios suklysta atkuriant ir įteisinant vieną iš svarbiausių mūsų tautos simbolių. Suklysta, nes dailininkui Arvydui Každailiui akivaizdžiai nepasisekė sukurti XXI a. lietuvius įkvepiančio, skatinančio, vienijančio, keliančio pasididžiavimą ženklo, o mes ėmėme ir patvirtinome nei šiokį, nei tokį jo kūrinį.

Pirma buvo žodis

Dvilypė Lietuva

Pažvelgus į Lietuvos nueitą 25 metų kelią po Kovo 11-osios, aiškiai matyti, kad galima parašyti du diametraliai priešingus straipsnius. 

Pirma buvo žodis

Stabtelėjimas pusiaukelės kryžkelėj

Šiandien labai sunku nuspėti, kaip pasisuks istorijos smagračiai ir kokioje tikrovėje gyvensime už savaitės, mėnesio, kaip šiais jubiliejiniais metais jausimės miestų ir miestelių aikštėse, minėdami savo atkurtosios Nepriklausomybės ketvirčio amžiaus sukaktį. Istorijos ratas apsisuka, ir vėl svarstome Sąjūdžio laikais ištartą Romualdo Ozolo sentenciją: „Nebūkime naivūs romantikai. Už kalnelio nedraugo tankai.“ Arba Kazio Pakšto pranašišką mintį: „Lietuva – šalis, kur pavojinga lietuviams gyventi.“