Politikos varpinė
Žmonių sukčiavimas yra senas reiškinys. Tik nebuvo taip išplitęs, kaip mūsų dienomis. Tyrinėtojų teigimu, Vidurio ir Rytų Europoje jo būta kiek mažiau. Mūsų kraštui nuo senų laikų didelę įtaką darė sukčiavimo čempionai iš Rytų – carinės, o vėliau ir sovietinės Rusijos imperija. Turint tokį mokytoją, nesunku ir savo aukštumų pasiekti, žinoma, jeigu turi „gabumų“ toje srityje. Mes ir į Kovo 11-osios laisvę atėjome nutylėdami ar gražindami savo biografijas, t. y. klastodami savo ankstesnius gyvenimus. Ačiū Dievui, tai darė nedidelė bendrapiliečių dalis. Bet to buvo.
Redakcijos skiltis
„Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, / Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos“, – prieš septyniasdešimt metų rašė genialus lietuvių poetas Henrikas Radauskas.
Miškas ir mes
Išlaikyti nuoseklumą miškų reikaluose neabejotinai svarbu, ypač kai kalbame apie ilgalaikius miškų politikos tikslus visos šalies ar atskiro regiono mastu. Tam mus įpareigoja tiek lėti ir daug laiko reikalaujantys gamtiniai procesai miško ekosistemose, tiek mūsų žmonių noras nuolatos turėti ir įvairiai naudoti tas miško ekosistemas. Tam ir kuriamos ilgalaikės strategijos, brėžiamos ateities kryptys bei dėliojamos gairės. Bet tai nereiškia, jog prieš daug metų nusistatyta miškų politikos kryptis ar nusistovėjusi miškininkystės praktika neturi keistis, ypač kai nauji iššūkiai tiesiog reikalauja pokyčių. Svarbu, kad tie pokyčiai būtų pamatuoti, pagrįsti rimtu moksliniu pamatu, na ir nukreipti į sutartos ateities vizijos įgyvendinimą.
Miškas ir mes
Gegužės pabaigoje Aplinkos ministerija pateikė Vyriausybei nutarimo projektą, kuriame siūloma patikslinti praėjusios kadencijos Seimui pateiktą Miškų įstatymo naujos redakcijos projektą
Savas Miškas
Visas miškų ūkio sektorius buvo šokiruotas, kai vasario pabaigoje Aplinkos ministerija paskelbė jos rengiamą Vyriausybės pasiūlymų projektą, kuriame plačiu mostu siekia Miškų įstatyme įtvirtinti naujus didelio masto draudimus ūkininkavimui miškuose. Ypač skaudžiai šie „žaliosiomis ambicijomis“ grįsti sumanymai gali paliesti miškų savininkus, kurių miškai yra nacionaliniuose parkuose, draustiniuose ir kai kuriose kitose saugomose teritorijose (pvz., Europos Bendrijos svarbos buveinėse) bei 1 km atstumu nuo miestų.
Politikos varpinė
JAV pavyzdžiu raginama atsisakyti pražūtingos ir brangiai kainuojančios marksistinės genderizmo ideologijos, o sutaupytas lėšas skirti šalies nacionaliniam saugumui stiprinti.
Miškas ir mes
Miškai – mūsų laikmečio ir mūsų pačių atspindys: kokie mes, tokie ir mūsų miškai. Miškai labai panašūs į žmones – kaip ir mums vaikystėje, jiems turi būti sudarytos sąlygos atsirasti ir augti, jie turi būti prižiūrimi ir saugomi, jaunuolynai – ugdomi, kol subręsta.
Miškas ir mes
Daugiau kaip trečdalį Lietuvos ploto užima miškai. Žalioji aplinka ne tik puošia mūsų kraštovaizdį, bet ir atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį kovojant su vienu didžiausių šių laikų iššūkių – klimato kaita. Ir ne tik: miškuose klestintys augalai, grybai, vabzdžiai, paukščiai, žvėrys, samanos ir kerpės yra milžiniškas potencialas įvairiausioms žmogaus reikmėms – nuo natūralių fermentų iki medikamentų gamybos. Be to, miškai vis dažniau naudojami laisvalaikiui, poilsiui ar žmonių sveikatinimui. Tad ir pasirūpinti jų apsauga turime kiekvienas. O ar rūpinamės?
Miškas ir mes
Lietuviško Miškų įstatymo reikšmingi pradmenys yra XVI a. išleistuose Lietuvos Statutuose ir Knyšino karališkuose girininkų nuostatuose. Pastarieji priimti ir įsigalioję dar prieš Liublino uniją, 1567 m. Kai kurie istorikai juos įvardija pirmuoju LDK miškų įstatymu. Tuo galime didžiuotis.
Pokyčių verpetuose
Genocido centro išvada: Nėra jokių žinių, kad Kazys Škirpa būtų siejamas su žydų žudynėmis, jis nebuvo nei kolaborantas, nei Tėvynės išdavikas
Politikos varpinė
Taigi pakalbėkime apie visų reikalų pabaigą.
Redakcijos skiltis
Taip elgtis, gindamas Lietuvą ir mūsų tautos interesus, per prezidentinius debatus ryžtingai žadėjo dabartinis šalies vadovas. Kautis, ir dar kaip liūtas. Kažin, ar yra kas labiau nebūdinga Gitanui Nausėdai? Tuo įsitikinome daugybę kartų, kai reikėjo bent pirštelį pajudinti, kad reikalai pakryptų geresne linkme, tačiau mūsų Prezidentas su olimpine ramybe tvarkingai stovėdavo po medžiu. Neabejotinai taip bus ir toliau. Nes tik kovotojai kartais gali kautis kaip liūtai, o stovėtojai taip ir lieka stovėtojais, tiesa, kartais – grakščiais. Tai aišku kaip dukart du. Bet vis tiek renkam, vis tiek balsuojam, o po to garsiai skundžiamės – kaip šitaip galima?
Redakcijos skiltis
Egzistencine prasme didžiausio viduramžių mūšio Europoje ir dabartinės ES nuožmių ideologinių batalijų pasekmės Lietuvai yra vienodos. Skirtumas tik tas, kad tą mūsų išlikimui lemiamą šiandienos mūšį galime laimėti gerokai lengviau. Tereikia tik ateiti ir balsuoti. Nenumoti ranka, kaip jau buvome įpratinti, o ateiti ir tvirtai pasakyti – gana!
Redakcijos skiltis
Lietuvos valstybė žlugdoma toliau. Ir ne kieno nors, o pačių aukščiausių šalies pareigūnų ir jiems pavaldžių institucijų rankomis. Jei po teismo sprendimo Seime ir toliau dirba už korupciją nuteistų partijų atstovai, o vienos iš jų pirmininkė ir toliau vadovauja LR Seimui, tai kaip kitaip galima vertinti tokią elgseną? Jeigu tautos atstovybė daugumos balsais palaimina lietuvių kalbos darkymą ir brėžia aiškią kryptį išstumti valstybinę kalbą į viešo gyvenimo paribius arba dauguma parlamentarų pritaria staigiam ir didelės apimties imigrantų įvežimui į Lietuvą, tai kaip galima vertinti tokį Seimo darbą? Jeigu šalies Prezidentas savo parašais patvirtina tokį valstybės pamatų griovimą, tai kaip galima vertinti jo elgesį? Todėl pavojaus varpai ir ima vis garsiau skambėti iš visų pašalių.
Redakcijos skiltis
Sausio žurnale vienareikšmiškai rašėme – su Nausėda buvo gėda. Tai kodėl vėl reikia grįžti prie šito aiškaus klausimo? O, pasirodo, reikia. Dėl kelių priežasčių. Po Naujųjų metų skelbti visuomenės apklausų duomenys kažkodėl rodė, kad dabartinio prezidento reitingai yra ganėtinai aukšti ir dar šiek tiek pakilo, nors turėtų nuolat kristi žemyn. Juk turėtų kristi, nes nėra jokių objektyvių priežasčių jiems kilti. Tuoj pateiksime argumentus.
Redakcijos skiltis
Istorikas A. Bumblauskas, o su juo ir kitos „pažangios galvos“ kiekviena proga mėgsta sakyti: „Lietuva kaip niekada gyvena gerai.“ Tam pagrįsti pasitelkiamas vis augantis metinis šalies biudžetas, nuolat didėjanti bendro vidaus produkto dalis, tenkanti vienam gyventojui, didėjančios žmonių santaupos bankuose, turimos finansinės galimybės laisvai keliauti po pasaulį, gero asmeninio gyvenimo paliudijimai ir kita. Statistiškai ir formaliai su tuo sutikti galime. Tačiau.
Miškas ir mes
Tokiu būdu Šimonių girios bendruomenė kviečia apsispręsti dėl Lietuvos miškų naudojimo
Politikos varpinė
Seimo komisija kasinėja ne su ta „lopeta“
Pokyčių verpetuose
Sovietai pripažino, kad Karaliaučiaus sritis – etninės lietuvių žemės
|
