Dėl kylančių dujų, elektros, mazuto kainų pastaruoju metu vis daugiau žmonių savo būstus nusprendžia šildytis pigesniu kuru – malkomis, todėl malkų skaldyklės šiais laikais jau ne prabangos dalykas, o būtinybė, ypač jei tenka pasiruošti didesnį kiekį kuro. Užsienyje populiarios malkų skaldyklės – geras pasirinkimas ir Lietuvos gyventojams.
„Malkų skaldymas – sunkus darbas, reikalaujantis nemažos fizinės jėgos, nes kaladės būna įvairios – suktos, kietos. Jas sunku įveikti kirviu, ypač vyresnio amžiaus žmonėms, kurių sparčiai senstančio Lazdijų rajono kaimuose – didžioji dauguma. Be to, kirviu malkas skaldyti pavojinga. Jėgų neturintys senoliai gali susižaloti koją, pirštus ar kitą kūno dalį. Kad ir kaip būtų gaila, bet šiandien stiprių žmonių Lazdijų krašto kaimuose jau beveik nebeliko, todėl malkų skaldyklės yra būtinos kiekvienam namų ūkiui. Jos ne tik palengvina darbą, bet ir apsaugo nuo traumų, sutrumpina darbo laiką. Kažkada žolę pjovėme rankiniais prietaisais, o dabar šį darbą dirbame moderniais trimeriais, žoliapjovėmis. Taigi ir mechaninės malkų skaldyklės jau turi didelę paklausą“, – teigė Lietuvos miško savininkų asociacijos Lazdijų skyriaus pirmininkas Jonas Sidaravičius.
Pasak jo, seniau kaimuose pasiruošti malkų vieni kitiems padėdavo kaimynai, o dabar, ištuštėjus sodyboms, sunku ką nors prisikviesti į talką. Iš toliau pasisamdyti pašalinių asmenų sodžiaus gyventojai prisibijo, nenori įsileisti svetimų į savo kiemą. Pagaliau malkų skaldymas dabar brangiai kainuoja – už 1 metrą suskaldytos medienos tenka atseikėti 10 litų. Anksčiau už tokią pinigų sumą suskaldydavo 1 kubinį metrą.
Dauguma rajono gyventojų, turinčių nuosavus miškus, patys ruošiasi malkų. Perkantys medieną taip pat dažnai pageidauja malkų ne rąsteliais, o supjautų kaladėmis. Taip pigiau ir, jų manymu, tiksliau apskaičiuojamas medienos tūrio kiekis. Tačiau 2 metrų ilgio rąstelius galima ne tik supjauti malkoms, bet suskaldžius per visą ilgį panaudoti tvoroms tverti. „Kai lankiausi Vokietijoje, pastebėjau, kad ten tokios tvoros labai populiarios“, – tvirtino J. Sidaravičius.
Kai kurie lazdijiečiai malkas jau skaldo mechanizuotai. Turi susikonstravę savadarbes malkų skaldykles su lėtaeigiais varikliais. Jų savikaina – apie 400 litų. Tik visa bėda ta, kad savadarbės malkų skaldyklės neturi apsaugos sistemos. Dirbant bet kuriuo metu gali įvykti nelaimingas atsitikimas. Todėl geriausia išeitis – įsigyti pramoniniu būdu pagamintą skaldyklę. Lazdijų rajono parduotuvėse tokių malkų skaldyklių kol kas nėra.
„Jas mačiau didžiųjų miestų prekybos centruose. Planavau vieną įsigyti, bet ji buvo kinų gamybos. Suabejojau, ar bus kokybiška, ar ilgai laikys, todėl nepirkau. Būtų gerai, kad ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir pas mus, rajonuose, nutolusiuose nuo didmiesčių, minėtos technikos gamintojai rengtų parodas, pavyzdžiui, per šventę, į kurią susirenka daug žmonių, ir pristatytų savo produkciją. Parodytų, kaip ši technika veikia, kokie jos privalumai“, – sakė LMSA Lazdijų skyriaus pirmininkas.
Miško savininkai galėjo kreiptis paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos (KPP) priemonę „Miškų ekonominės vertės didinimas“. Pagal šią priemonę miško savininkams gali būti iš dalies kompensuojamas naujos technikos ir įrangos, tarp jų ir malkų skaldyklių, įsigijimas. Lazdijų rajone šia parama, J. Sidaravičiaus tvirtinimu, dar niekas nepasinaudojo. „Žmonės nėra aktyvūs. Be to, projektui parengti reikia samdyti specialistus, kurių rajone nėra, būtina susitvarkyti nemažą šūsnį dokumentų, turėti nuosavų lėšų. Todėl rajono gyventojai malkų skaldykles, palengvinsiančias ir paspartinsiančias jų darbą, stengiasi įsigyti už nuosavas lėšas. Greitai ši technika bus vos ne kiekviename kieme, jei šeimininkai namus šildosi pigiausiu ir mūsų žemėje augančiu malkiniu kuru“, – teigė J. Sidaravičius.
