Medienos pirkliams tenka susitaikyti su brangimu. Kylant apvaliosios medienos kainoms, tai veikia ir miško žemės bei stačio miško vertę.
Prastesni sklypai – biokurui
Žemės fondo 2013 m. sausį pateiktais duomenimis, Lietuvoje iš viso yra 182 300 miškų ūkio paskirties privačių žemės sklypų. Savininkų priskaičiuojama beveik ketvirtis milijono. Daugiausia jų yra Vilniuje, kaip ir miško žemės sklypų. Sklypo geografija svarbi pirkėjams, kurie mišką įsigyja kaip investiciją ir planuoja juo rūpintis ilgus metus. Tiems, kas gali sau leisti ilgalaikę investiciją, aktualūs pasidarė ir anksčiau daug mažiau dėmesio sulaukdavę prastesnės kokybės miško žemės sklypai.
Anot Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) pirmininko pirmojo pavaduotojo Kazimiero Šiaulio, visi didesni miško plotai, kurie šiandien yra apleisti, nenaudojami ir menkaverčiai, gali būti naudingi surenkant didesnį kiekį biokuro žaliavos. „Visi jaučia biokuro poreikio didėjimą Lietuvoje. Įvertinus, kiek yra pradėta statyti biokuro šilumos katilinių, taip pat kogeneracinių elektrinių, tai dabar surenkamo ir pateikiamo į rinką biokuro kiekio tikrai neužteks. Su biokuru turės būti dirbama daug aktyviau, – teigia LMSA atstovas. – Taigi šitie plotai puikiai tinka biokuro žaliavos gamybai, kuro surinkimui. Tai lemia didesnę paklausą tų prastesnių miškų, iš kurių negalima gauti daug padarinės medienos, tačiau galima pagaminti daug medienos biokurui. Šitie miško žemės sklypai turi tendenciją brangti.“
Miškas tampa geidžiamesnis
Miško brangimo tendenciją pastebintis K. Šiaulys, vienas stambiausių Lietuvos miško savininkų, pirmiausia beda pirštu į Kiniją: ten konteineriais išvažiuojanti apvalioji mediena nepagrįstai sukelia žaliavos kainą kitiems pirkėjams. „Pagal mūsų gamybos apimtį medienos čia turėtų užtekti, ir kainos neturėtų augti. Tačiau atsiradus galimybei išvežti apvaliąją medieną į trečiąsias šalis – net ne Europos šalis – tos kainos yra neadekvačiai pakilusios. Kartu po truputį šiek tiek brangsta ir miško žemė: miško žemės sklypai, kur yra kertamos medienos“, – aiškina K. Šiaulys.
Tokia tendencija turėtų būti gana palanki valstybės biudžetui, mat dar pernai Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pradėjo organizuoti valstybinių miškų ūkio paskirties žemės sklypų pardavimą aukcionuose. Pirmieji sklypų pardavimo aukcionai įvyko 2012 m. vasario mėnesį. Pernai buvo parduoti 32 miško sklypai. Iš šių miško žemės sklypų šešis, kurių plotas 15,8117 ha, pirkėjai įsigijo sumokėdami visą sumą iš karto, t. y. 86 400 Lt. Dvidešimt šeši sklypai, kurių plotas 173,1054 ha, buvo parduoti išsimokėtinai, išperkamoji jų vertė – 246 000 Lt. Taigi per pernai metus už aukcionuose parduotus miškų ūkio paskirties sklypus į valstybės biudžetą pervesta 179 tūkst. Lt.
Daugiau perka verslas
Lyginant 2013 m. sudarytų valstybinės miškų ūkio paskirties žemės pardavimo sandorių skaičių su pernykščiu, matyti, kad prekybos miško žemės sklypais apimtis didėjo. Gegužę–rugsėjį aukcionuose iš viso parduoti 38 miško žemės sklypai, kurių bendras plotas 90,4589 ha. Už juos iš karto sumokėta 697 915,10 Lt.
Žemės fondas skelbia, kad privačiose rankose dabar yra daugiau nei trečdalis visos miškų ūkio paskirties žemės, ir liūto dalis šios nuosavybės priklauso fiziniams asmenims. Įmonės valdo tik šiek tiek daugiau nei tris nuošimčius visos miško žemės.
K. Šiaulys tikina, kad miško žemės sklypus perka tie, kas yra susiję su medienos perdirbimu. Taip pat svarbus ir, ko gero, dar didesnis negu tiesioginiai medienos naudotojai miško pirklių segmentas yra tarpininkai, kurie perka mišką su žeme, jį iškerta, paruošia medieną ir parduoda naudotojams. „Medienos perdirbimo įmonei ne visada yra įdomu pačiai tą mišką pirkti, kirsti, traukti, atsivežti. Jos reikalas yra perdirbti medieną, ir ji nori pirkti paruoštą apvaliąją medieną perdirbimui“, – tvirtina LMSA pirmininko pavaduotojas.
Tą patį tvirtina ir Nacionalinė žemės tarnyba, įvertinusi aukcionų rezultatus: daugiausia mišką perka medienos įmonės. Iš parduotų 70 miško žemės sklypų 23 nupirko privatūs asmenys, 47 – medienos perdirbimo įmonės.
Vertingiausi išgraibstyti
Nors miško rinkoje jaučiamas pagyvėjimas, K. Šiaulys nelinkęs daryti išvados, kad miško ekonomika ir perdirbimas Lietuvoje klesti. „Vakarų rinkose medienos gaminiai tikrai nebrangsta. Mes patys gaminame, eksportuojame padėklus, tai jaučiame, kad medienos gaminiai tikrai nebrangsta, ir kažin kiek mokėti daugiau už žaliavą, kartu brangiau pirkti mišką išsikirtimui nėra jokių galimybių. Mes vis tiek esame veikiami medienos gaminių eksporto kainų“, – sako jis.
Žaliavos brangimą atspindi Generalinės miškų urėdijos pateikiamos vidutinės miškų urėdijų parduotų medienos sortimentų kainos. 2009-aisiais jos tesiekė 86 Lt už kub. m., kitąmet tiek medienos jau kainavo 110 litų. Vėliau, 2011 m., kaina pakilo net iki 140 Lt už kub. m, pernai smuktelėjo iki 126 Lt už kub. m. Per pirmąjį šių metų pusmetį kaina vėl pradėjo didėti iki 131 Lt už kub. m. Sklypų, stačio miško ir apvaliosios medienos kainos labai susijusios; brangstant vienam, paveikiama ir kitų kaina.
„Vidutinė 1 ha kaina – apie 7700 Lt, – informavo Lukrecijus Tubys, Nacionalinės žemės tarnybos atstovas spaudai. – Vidutinis parduodamo miško žemės sklypo plotas yra apie 4 ha, o daugiausia pirkėjų dėmesio sulaukia sklypai, kuriuose vyrauja brandus miškas. Taip pat pirkėjo apsisprendimui turi įtakos, ar prie miško sklypo yra geras privažiavimas, ar miškas sausas, neužpelkėjęs.“
Anot K. Šiaulio, ši kaina aukštesnė nei rinkoje. Šiandien už tokią sumą kai kuriais atvejais galima nupirkti kertamo ploto arba brandaus ir pribręstančio miško hektarą. Valstybės žemės fondo organizuojamuose aukcionuose tokių sklypų ieškoti – beveik bergždžia užduotis.
„Iš mano patirties tie sklypai yra ganėtinai prastos kokybės. Jie daugiau skirti rekonstrukcijai, auginimui, geriausiu atveju kokiam retinimui, einamajam kirtimui. Žemės reforma ir grąžinimai tęsiasi dvidešimt su viršum metų. Iš tikrųjų per tą laiką piliečiai, kurie turėjo teisę į išlikusios nuosavybės atkūrimą, turėjo informacijos, galimybę susipažinti, naudojosi konsultantų pagalba, kurie konsultavo apie miškų vertę, ir jau išsirinko visus pačius tinkamiausius arba bent kiek tinkamus eksploatuoti miškus“, – padėtį apibūdino K. Šiaulys.
Miškas kaip indėlis
Didžiausią finansinę naudą teikia brandūs miškai. Tokį mišką galima kirsti plynaisiais kirtimais ir iš karto parduoti pagamintą miško produkciją. Vis dėl to tiek vertingesni, tiek ne tokie vertingi miško žemės sklypai juda iš vienų rankų į kitas. Taip yra ne visose valstybėse, dalijasi nauja patirtimi LMSA atstovas, rugsėjį savaitę su delegacija praleidęs Norvegijoje ir susipažinęs su vietinėmis miškininkystės tradicijomis, perdirbimo veikla.
Mūsų miško kainos smarkiai atsilieka nuo Vakarų valstybių. Minėtoje Norvegijoje miško žemės sklypų rinka beveik visai nejuda, nes niekas miško neparduoda. „Gal norinčių pirkti ir būtų, bet niekas neparduoda. Ten miškas yra laikomas labai stabiliu turtu, ir jiems net sunku užklaustiems pasakyti, kiek gi kainuoja. Tačiau, kaip mums pavyko išsiaiškinti, maždaug hektaras miško kainuoja tiek eurais, kiek pas mus litais. Nors apvalioji mediena brangesnė, negu pas mus penkiasdešimčia nuošimčių“, – sakė K. Šiaulys.
Lietuvos miško žemės sklypų rinkoje yra pavienių veikėjų, fizinių asmenų, neužsiimančių nei perdirbimu, nei tarpininkavimu, tačiau matančių mišką taip, kaip jį mato norvegai – kaip stabilią investiciją. Jiems miško žemės sklypas atstoja indėlį banke, tačiau laikyti savo santaupas investavus į mišką K. Šiaulys patartų tik apie miškininkystę suprantantiems žmonėms. „Miškas nuolat auga – vos ne tam tikra palūkanų forma – ką gauni banke palūkanų, čia gauni miško prieaugį. Tačiau tai nėra labai populiarus būdas laikyti savo santaupas, nes miškas turi tam tikrų likvidumo problemų – prireikus lėšų, neįmanoma jo labai greitai paversti į pinigus be nuostolio“, – svarsto jis. Be to, turint mišką reikia paisyti apribojimų, tvarkos. Apie mišką, kaip ir bet kokias kitas investicines priemones, reikia išmanyti.
Negalima atmesti galimybės, kad nedideli miško žemės sklypai gali būti patrauklūs ir žmonėms, gyvenantiems iš nelegalios veiklos. Lietuvai planuojant įsivesti eurą iki 2015 m., visi šešėlinių grynųjų turintys asmenys greičiausiai norės juos legalizuoti. Tai galima padaryti perkant nekilnojamąjį turtą, taip pat ir miško žemės sklypus. Finansinių tyrimų tarnyba kontroliuoja tik pirkinius, kurių suma viršija 15 tūkst. eurų, tad mažesni kelių hektarų plotai nepritrauktų institucijų dėmesio.
