Turbūt joks Lietuvos paukštis niekada nėra sukėlęs tiek prieštaringų nuomonių ir karštų ginčų, kaip didieji kormoranai, o pačias didžiausias aistras žadina Lietuvoje seniausia jų kolonija prie Juodkrantės.
Čia kormoranai apsigyveno praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje, o šiuo metu tai didžiausia kolonija šalyje. Joje 2013 m. perėjo per 3 tūkst. paukščių porų, metinis jų skaičius svyruoja pagal vykdomas baidymo priemones, o iki 2012 m. populiacija stabiliai ir nepaliaujamai didėjo. Kolonijos pradžia buvo tarpkopio miške, vėliau, dėl paukščių poveikio išmirus ir išvirtus šimtametėms pušims, kormoranai pradėjo keltis į kopų šlaitus ir plisti šiaurės bei pietų kryptimi.
Argumentai „už“ ir „prieš“
Kokie yra kormoranų šalininkų ir priešininkų argumentai? Pirmieji teigia, kad šie paukščiai nedaro jokios blogos įtakos nei žuvų populiacijai, nei kaip nors iš esmės veikia miškus. Argumentuojama, kad kormoranų sunaikinti miško plotai yra nepalyginti mažesni nei kirtimai, o šių paukščių baidymas ar naikinimas yra nusikaltimas gamtai. Netgi laikomasi tokios pozicijos, kad kormoranai padeda miškui, nes buvusioje kolonijos vietoje auga nebe pušynas, o lapuočių miškas (atseit vertingesnis miškas). Kormoranų priešininkai teigia, kad šie paukščiai suvartoja didelį kiekį žuvies, o jų baigiama sunaikinti Juodkrantės sengirė yra unikalus, vienintelis toks Lietuvoje išlikęs senas miškas, pajūrinis varnauoginio tipo pušynas.
Siekiant išsiaiškinti, kas iš tiesų vyksta kormoranų kolonijos užimtame miške, kaip greitai vyksta pokyčiai ir kokios miško perspektyvos, 2010–2014 m. Lietuvos mokslo taryba finansavo nacionalinės mokslo programos „Lietuvos ekosistemos: klimato kaita ir žmogaus poveikis“ projektus, skirtus įvertinti įvairių ekosistemos komponentų būklei Juodkrantės kormoranų kolonijoje. Buvo tiriama dirvožemio, medienos ir medžių žievės cheminė sudėtis, dirvožemio būklė ir jame gyvenantys mikroorganizmai bei nariuotakojai, taip pat grybai, kerpės ir gleivūnai, induočiai augalai, vabzdžiai, žinduoliai ir paukščiai, gyvenantys ar mintantys kolonijos teritorijoje.
Nesitikėta tokių rezultatų
Kad kormoranų kolonijos miško ekosistema smarkiai pažeista, matyti plika akimi, bet net ir tyrėjai nesitikėjo gauti tokių rezultatų. Trumpai pasakius – nė vienas ekosistemos elementas nėra toks, koks turėtų būti normaliame pajūrio miške, ir nė viena augalų, gyvūnų ar grybų grupė nėra įprastinės struktūros bei nesielgia taip, kaip turėtų normaliomis sąlygomis. Nieko nuostabaus, nes kormoranai tiksliai atitinka ekosistemų inžinierių apibrėžtį: organizmas, kuris sukuria naują buveinę arba ją iš esmės pakeičia, arba sunaikina.
Koks buvo Juodkrantės miškas
Pirmiausia apie tai, koks yra ar buvo miškas, kurį baigia nustekenti Juodkrantės kormoranų kolonija. Kolonija įsikūrusi miške, augančiame ant smėlio kopų ir tarpkopiuose. Ant kopų skurdžiuose smėlio dirvožemiuose susiformavęs medynas sudarytas tik iš paprastųjų pušų, krūmų ardas – paprastieji kadagiai, žolių ir krūmokšnių ardą sudaro mėlynės, bruknės, šiaurinės linėjos, lanksčiosios šluotsmilgės bei smiltyninės viksvos. Humusingesniame tarpkopių dirvožemyje auga mišrusis miškas: pušys, eglės, beržai ir ąžuolai. Seniausias kormoranų kolonijos teritorijoje buvęs (dabar jau sunaikintas) miškas, kaip rodo 1987 m. taksoraščiai, turėjo apie 230 metų.
Smarkiai pakitęs dirvožemis
Kormoranų kolonijos dirvožemio tyrimų rezultatai nelabai nustebino. Pavyzdžiui, fosforo kiekis gerokai padidėjęs visoje kolonijos teritorijoje, seniausioje jos dalyje tarpkopyje kelis kartus viršija kiekį, nustatytą greta esančioje tarpkopio dauboje, kur nėra paukščių. Be to, kolonijos veikla padidino natūralų šlaito nuotėkį, nes nunykus miškui ir žoliniams miško augalams atsidengė miško paklotė, sumenko dirvožemio organinis sluoksnis ir vietomis atsidengė plikas smėlis (plika, be augalų miško paklotė tokiose vietose užima apie 50 proc. ploto). Nuotėkio padidėjimą parodė ir žymus chloridų kiekio sumažėjimas šlaite bei itin didelė jų koncentracija šlaito apačioje, tarpkopyje. Chloridų kiekis čia buvo gerokai didesnis nei tarpkopio dirvožemyje, esančiame už kolonijos ribų. Apskritai kolonijos dirvožemio būklė panašesnė į fermos, sąvartyno ar trąšų gamyklos nei į miško aplinką. Be to, šlaituose beveik visiškai sunyko senasis parabolinių kopų dirvožemis, kuriam susikurti, kaip rodo geologiniai tyrimai, reikėjo daug šimtmečių.
Sunyko ir miško augalija
Seniausioje, dabar jau paukščių apleistoje kolonijos dalyje miško fitocenozė visai sunaikinta (miškui nebūdingos rūšys sudaro apie 60 proc. visų augalų), žuvę visi spygliuočiai medžiai, išlikę tik pavieniai ąžuolai ar beržai, kurie geriau toleruoja padidėjusį dirvožemio druskų kiekį. Naujai susiformavusį krūmų ardą dažniausiai sudaro svetimžemiai juoduogis ir raudonuogis šeivamedžiai. Iš žolinių augalų vyrauja ugniažolės, kurios yra būdingos žmonių paveiktoms buveinėms – miestams, kaimams, sąvartynams. Kolonijos centre kopos viršuje taip pat išplitę šeivamedžiai ir ugniažolės, tokie augalai, kaip daržinės žliūgės, o miško augalų čia beveik nėra, išskyrus pavienes skurdžias šluotsmilges. Visoje kolonijos teritorijoje išplitę ir svetimžemiai augalai, kurie neauga natūraliose miško bendrijose, tokie kaip smulkiažiedės sprigės ar netgi pomidorai.
Sumažėjo biologinė įvairovė
Esant tokiems augalijos ir dirvožemio pokyčiams, keičiasi ir pastarajame gyvenančių organizmų gausa bei įvairovė. Aktyviojoje kolonijos dalyje (kur daugiausia lizdų) bei kolonijos centre (plote, kur negyvi medžiai ir kormoranai lizdų jau nesuka ar jų yra tik vienas kitas) tarp mikroskopinių dirvožemio nariuotakojų vyrauja organinės medžiagos gausą mėgstančios kolembolės ir akaridinės erkės, kurių natūraliuose pušynų dirvožemiuose būna nedaug, o natūralių ekosistemų dirvožemiams būdingų oribatidinių erkių kolonijos centre ir aktyviausioje jos dalyje rasta labai mažai. Šiose kolonijos dalyse taip pat gerokai sumažėjusi ir mikroskopinių dirvožemio grybų gausa, mažesnė ir paklotę ardančių mikroskopinių grybų įvairovė, smarkiai pasikeitusi pagrindinių dirvožemio mikroorganizmų grupių (bakterijų, mikroskopinių grybų ir aktinomicetų) sudėtis bei jų santykis. Kartu labai pakito ir dirvožemio procesai: kvėpavimas, fermentinė veikla, taigi ir organinės medžiagos ardymas bei mineralinių medžiagų apykaita. Drastiškai į kolonijos veiklą reagavo ir didieji – makroskopiniai grybai: kolonijos teritorijoje, ypač viršutinėje kopos dalyje itin sumažėjo tiek grybų įvairovė, tiek gausa, nuskurdo ir jų ekologinė struktūra – visai neliko mikorizinių grybų, įsivyravo saprotrofai – negyvos medžiagos ardytojai.
Pasikeitė net medienos savybės
Kormoranų veikla pakeitė ne tik dirvožemio cheminę sudėtį, struktūrą. Pasikeitė ir medienos bei medžių žievės savybės, o šie elementai yra labai svarbus daugelio organizmų maisto šaltinis ir buveinė. Pavyzdžiui, azoto kiekis pušų žievėje kolonijos teritorijoje iki 1,5 karto viršija jo kiekį už kolonijos ribų, o fosforo rasta iki penkių kartų daugiau (medienos paviršiuje iki 20 kartų daugiau!), žievės pH buvo 7,5–8 kolonijos viduje ir apie 4–5 už jos (beje, laikoma, kad 8 pH yra mirtinas šarmingumo lygmuo kai kuriems organizmams, pvz., kerpėms). Daugelyje šaltinių rasite parašyta, kad paukščių ekskrementai rūgština aplinką dėl juose esančios šlapimo rūgšties. Tai nėra visiškai teisinga, nes ši rūgštis aplinkoje labai greitai skyla į amoniaką, kurio pirminis poveikis yra šarminamas, tik ilgainiui dirvožemyje poveikis tampa atvirkštinis ir padidėja rūgštingumas.
B. d.
