Miško širdis. Be abejo, pastebėjote: kartais miškas būna paniuręs, užsidaręs, o kartais netveria džiaugsmu, klega visa savo esybe. Regis, tai nutinka nei iš šio, nei iš to – ir dar kaip! Medžiai šnara, paukščiai vilba, kažkas kelia ant savo sparnų, kažkieno žiburėliai žvelgia iš tankmės...
Jei džiaugsmas pasireiškia be jokios ypatingos priežasties, galima manyti, kad miškas džiaugiasi tuo, kuo gyvena. Jis turi didelę širdį, kuri jungia medžių, krūmų, uogienojų, žolių, paukščių, vabzdžių, žvėrių širdis. Kai jos ima plakti vieningu ritmu, miške sklinda džiaugsmas.
Ne tik saulės apšviestoje laukymėje, bet ir gūdžiausiose tankynėse plazda miško širdis. Kur kelsi koją, ten išgirsi jos ritmą. Kai pagauni tą ritmą, suvoki, kad ir tavo pulsas toks pat. Nejausdamas imi ieškoti būdų, kaip gyventi pagal miško pulsą, o teisingiau – jo džiaugsmą perteikti kitiems žmonėms.
Tai tarsi amžinatvės, kuri perduodama iš kartos į kartą, atradimas.
Miško dvasia
Ar kada nors įsižiūrėjote į medžio rievių raštą, kaip jos sukasi taisyklingais ratilais, į išorę platėjančiais ir sudarančiais taisyklingo cilindro kūną? Ar pastebėjote, kokia sudėtinga to kūno sandara nuo žievės ir brazdo per antrinę medieną su balana ir branduoliu iki pirminės medienos su šerdimi centre?
Kiek triūso įdeda žmogus, kol išaugina medį, kartu su juo net pasensta. O medis auga savaime, ir žmogaus parama jam visai nereikalinga. Paprastai tariant – medis pareina iš gamtos, bet ne iš žmogaus rankų. Tačiau žmogui rūpi medžio nauda, todėl jis sodina ir puoselėja medžius. Žmogus kerta medžius ir naudoja medieną savo poreikiams. Sunku įsivaizduoti, kokie medienos kalnai išvažiuoja iš miško į perdirbimo fabrikus ir statybas, išrūksta per kaminus ir sudūla buityje.
Vis dėlto miškas – ne tik neišsenkantis medienos sandėlis. Tai gyvas, daugialypis organizmas, turintis didelę ir kilnią dvasią, kuri pasireiškia formų ir rūšių įvairybe, subtiliausiais kvapais ir spalvomis, medžių ošimu, paukščių čiulbesiu, vabzdžių gaudenimu. Miško dvasia skamba kaip aukščiausio meninio lygio poezija, kuri maitina žmonių sielas.
Galima iškirsti medžius, sunaikinti mišką fiziškai, bet neįmanoma sunaikinti miško dvasios, kuri randa prieglobstį žmonių sieloje ir pavirsta neišsenkančiomis jos galiomis. Miško dvasia atveria žmogui daug gilesnį ir spalvingesnį pasaulio regėjimą ir išveda į pasaulio kūrybos procesą.
Miškas žmoguje
Miškas žmoguje – tai ne tas pats, kas žmogus miške. Žmogaus esybė nuo mažens siekia būti nepriklausoma.
Žmogus miške sutinka medį, paukštį, žvėrį ir stengiasi pasirodyti už visas būtybes viršesnis, nes bijo prarasti nepriklausomybę. Toks kerta ir žaloja medžius, niokoja grybynus ir uogynus, skina nykstančius augalus ir jų žiedus, šaudo paukščius ir žvėris, pasitaiko, kad net sukelia gaisrus. Tai nieko bendro neturi su nuoširdumu, ir jeigu kas mėgina pasirodyti jautrus, tai tik – akių dūmimas. Gaila, bet tokių apsvaigusių egoizmo narkotikais didžiuma.
Tuo tarpu kitas nužvelgia medžio tiesumą, jo ūgį, šakotumą, lapų ar spyglių formą, liemens apdarą, įsižiūri į žiedų sandarą ir spalvas, įsiklauso į paukščių balsus, laksto paskui drugį ar skruzdėlę, stengiasi suprasti žvėrių poelgius, vos ne ant pirštų galų vaikšto ten, kur dygsta grybai ir sirpsta uogos. Ką besutikęs, apie tai ima kurti legendas ar mitus, tuo patvirtindamas miško būvimą savyje. Toks gauna iš miško daug daugiau nei tas, kuris stengiasi pagriebti rankomis. Bet kaip ima – girda, rega, jusle, uosle, dvasia ir išmintimi!
Miškas išgrynina ir sutaurina žmogų, įskiepija jam nuoširdumo jausmą. Ir apsigyvena jame kaip artimas draugas, sunaikindamas egoizmo bacilas.
