Gegutės jau išskrido link šiltųjų, o ruduo jau pasibeldė į miškus. Taip greitai. O dar kaip reikiant net nepasidžiaugta vasaros žavesiais. Mikliai besisukdamas gamtos ratas ir vėl pastebimai artėja prie tylos ir apmirimo, prie pasiruošimo išgyventi didįjį žiemos virsmą. Ir vėl. Bet už lango dar vasaros džiugesiai ir dar atostogų metas. Pats laikas poilsingai džiaugtis gyvenimo pilnatve, gamtos teikiamais malonumais ir nuveiktais prasmingais darbais. Žinoma, tiems, kurie nusprendė dabar atsipūsti. O likusieji toliau keliauja įvairiais kasdienio darbo keliais ir, be jokios abejonės, ten taip pat atranda savų džiugesių. Kiekvienam – savo ir savo laiku.
Tik pasibeldus, bet dar neįžengus rudeniui, Lietuvoje šiluma vėl pabrango. Kaip ir prognozuota. Nepaisant visų Vyriausybės pastangų siekti „teisingos kainos už dujas“. O Valstybės kontrolė tuo pačiu metu konstatavo – labai neefektyviai naudojame energiją: vienam bendro vidaus produkto vienetui sukurti suvartojame 2,5 karto daugiau energijos negu vidutiniškai ES. Ir blogiausia, kad toje srityje nekeliam sau ambicingų tikslų: nacionalinėje energetikos strategijoje iki 2020 m. numatyta energijos taupymą kasmet didinti tik 1,5 %, t. y. tik nedidinti skirtumo nuo dabartinio atsilikimo. Bet kažkodėl neketinama jo mažinti. Čia akivaizdžiai nesueina galai su dabartinės Vyriausybės dažnais pareiškimais apie ambicingus tikslus. Tačiau, kai žodžiai – sau, o darbai – sau, tikėtis, kad tie darbai šalies istorijoje bus įrašyti aukso raidėmis, neverta. Neverta ir svaigti, kad kam nors bus įdomu rašyti kokius nors vadovėlius apie buvusius klystkelius.
O medžio Lietuva toliau stiebiasi ir tvirtėja. Smagu, kad tas judėjimas pirmyn jau stabilus: žaliavos kainos, galima sakyti, nusistovėjo, o užsakymų ir gaminių – palaipsniui didėja. Tiesa, gamyba galėtų didėti ir sparčiau, tačiau anaiptol ne visos įmonės gali didinti savo pajėgumus. Bet tai jau „normalūs“ normaliai besivystančių gamybinių vienetų keblumai, kurių išvengti dar niekam nepavyko. Svarbu, kad būtų realus pagrindas tuos keblumus spręsti. O tokį pagrindą pokrizinė medžio Lietuva jau turi. Tai patvirtina ir Vokietijos Užsienio prekybos rūmų atlikta analizė apie tos šalies įmonių veiklą Rytų ir Vidurio Europos regione. „Ypač teigiami ekonominio augimo lūkesčiai vyrauja Baltijos šalyse“, – skelbia viena iš analizės išvadų. Tos analizės duomenimis, tarp trijų Baltijos valstybių pokriziniu laikotarpiu labiausiai pakilo Lietuvos reitingas, nors šiame regione ir toliau pirmauja Estija.
Na, o Lietuvos nacionalinės premijos laureatas poetas Sigitas Parulskis rugpjūčio žurnale rašo, kad vis dėlto „žmogaus sąmoningumą sunkiau užauginti nei medį“. Ir su tuo sunku nesutikti. Taip pat sunku nepritarti ir Justinui Stoniui, teigiančiam, jog „vertybės turi likti Lietuvoje, nepaisant to, kiek pinigų už jas kas siūlytų“. Ko gero, negali prieštarauti ir ilgamečio medžiotojo Fausto Bakio teiginiui: „Kai nėra medžiotojų, nėra ir žvėrių.“ Na, o Vytautui Almaniui – „garsiam žmogui iš tylaus kaimo“ – tikiuosi, abejingas neliks nė vienas žurnalo skaitytojas. Tikriausiai nebus nusivylusių ir prancūzų mokslininko Patriko Blanko (Patrick Blanc) darbais, kuriais jis stengiasi sugrąžinti gamtą į miestus. Rugpjūčio žurnale Jūsų laukia ir daugiau įdomių bei naudingų susitikimų.
Nepraeikite pro juos, ir tikrai nesigailėsite.
