Kovo 11-tosios Lietuvoje laisvas baltojo raitelio skrydis kažkam labai nepatiko
Šimtmečius siekiančią Lietuvos valstybės praeitį simbolizuoja Lietuvos herbas – sidabrinis (baltas) raitelis purpuro spalvos skyde, vadinamas Vyčiu. Jis yra vienas seniausių valstybės herbų Europoje ir vienas iš nedaugelio, kurio simbolika perimta ne iš dinastinių herbų, kaip daugelyje Europos šalių, bet iš valdovų portretinių antspaudų. Ipatijaus metraštis, surašytas XIII–XIV a., mini Vytenį, kuris, 1278 m. pradėjęs valdyti Lietuvą, ir sugalvojęs sau ir valstybei antspaudą – ginkluotą raitelį ant žirgo. XVI a. rašytame Bychovco metraštyje minima, kad herbas – raitelis su kalaviju – reiškia subrendusį valdovą, kuris gebės kalaviju apginti savo tėvynę. Baltas raitelis ant balto žirgo minimas daugelyje kultūrų, ir bendras bruožas yra tas, kad kad jis padeda, gina ir teikia apsaugą, o jo pasirodymas reiškia pergalę.
Kas valdo Vilnių, tas ir valdo
Lenkų istorikai mini, kad 1366 m. tarp Lenkijos ir Lietuvos sudarytą sutartį Lietuvos valdovas Algirdas užtvirtino savo antspaudu, vaizduojančiu raitelį su pakeltu virš galvos kalaviju. Iš pradžių raitelis simbolizavo svarbiausią Lietuvos valstybėje Vilniaus kunigaikšttiją: kas valdė Vilnių, tas valdė visą kraštą. Karas tais laikais buvo kasdienis ne tik valdovų, bet ir kiekvieno krašto gyventojo reikalas. Raitelis – krašto gynėjas – tiek saviems, tiek svetimiems buvo aiškus ženklas ir kaip simbolis bene labiausiai atspindėjo susiklosčiusią politinę padėtį. Matyt, tai lėmė, kad krašto valdovo ir gynėjo portretas virto valstybės, sprendžiančios savo likimą kalaviju, herbu.
Valdovai Vytautas, jo pusbroliai Algirdaičiai Lengvenis, Skirgaila ir Jogaila taip pat naudojo antspaudus su raiteliu, nors detalės ir pati forma įvairavo. Valdovo antspaudas – asmeninis jo ženklas, visagalės valdžios simbolis, XV a. galutinai virto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos herbu, o po Liublino unijos Lietuvai ir Lenkijai susivienijus į Abiejų Tautų Respubliką jos herbe yra Vytis ir Erelis. XVIII a. per tris padalijimus valstybė sunaikinta, Lietuva tapo Rusijos gubernija, tačiau Vytis išliko kaip Vilniaus gubernijos herbas.
Vyčio esmė – gynėjas
Lietuvos ankstyvojoje heraldikoje raitelis dažniausiai vaizduotas tarsi pasirengęs pirmam šuoliui – gynybai, bet pamažu krašto gynėjo įvaizdis virto priešą vejančio, persekiojančio raitelio vaizdu. Simonas Daukantas vyčiais vadino Lietuvos bajorus raitelius. Jo įkvėptas 1884 m. lietuviškame žurnale „Auszra“ Lietuvos herbą „Vitimi“ (nuo vyti, persekioti) bene pirmasis pavadino Mikalojus Akelaitis. Nepriklausomos Lietuvos laikais valstybės herbas buvo pavadintas Vyčiu (pagal S. Daukanto vartotą žodį vytis). Pirmieji projektai pasiūlyti Tado Daugirdo ir Antano Žmuidzinavičiaus. Romantiškas A. Žmuidzinavičiaus Vytis pagrįstai kritikuotas. 1929 m. buvo sudaryta speciali komisija valstybės herbui nustatyti, kurioje, be kita ko, dalyvavo archeologas ir generolas Vladas Nagevičius, istorikai Ignas Jonynas ir Augustinas Janulaitis, dailininkai Petras Galaunė ir Mstislavas Dobužinskis. Po penkerių metų pasiūlytas istoriškai labiau pagrįstas M. Dobužinskio projektas, bet jis nebuvo patvirtintas oficialiai, nors iki 1940 m. sovietinės okupacijos naudotas šalia kitų Vyčio variantų.
Atkūrus Nepriklausomybę 1990 m. Kovo 11-tąją įteisintas Lietuvos valstybės istorinis herbas Vytis, pateiktas dailininko A. Jurevičiaus. Jo pagrindu tapo Juozo Zikaro 1925 m. monetoms sukurtas Vyčio atvaizdas, ko gero, geriausiai atspindėjęs tikrąją Vyčio – su savo žirgu tiesiog suaugusio skriejančio balto raitelio, vejančio priešą, Tėvynės gynėjo ir sergėtojo – esmę. Taip buvo sujungtos dabartinė ir prieškario Lietuva.
Kas išsigando laisvės?
Matyt, laisvas baltojo raitelio skrydis kažkam labai nepatiko, nes buvo duota užduotis Heraldikos komisijai skubiai parengti „patikslintą“ valstybės herbą. Na, skubos darbai – vieni vargai, sako liaudies išmintis. A. Každailio pasiūlytas variantas iškart sukėlė pasipriešinimą ir tarp profesionalių dailininkų ir tarp politikų, nepatiko žmonėms, debatai buvo audringi, tačiau, karštai palaikytas Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V. Landsbergio, jis tapo valstybės herbu. Vasario 16-tosios Lietuvos Vytis buvo veržlus, ryžtingas, grakštus raitelis, tarsi suaugęs su žirgu, o dabartinis? Suspaustas arklys (gal darbinis?) iššieptais nasrais piktai pamišusiu žvilgsniu žvairuoja į sustabarėjusį senį, kuris vos besilaiko balne. Tarsi senoji nomenklatūra persidažė, į valdovo šarvus įsibruko, užsiropštė ant vienu tarpu laisvę pajutusio žirgo ir bando išsilaikyti. Nuo ko prasidėjo Sąjūdis? Nuo kovos su nomenklatūrinėmis privilegijomis. Raitelis senas, vos balne išsilaiko, nepatogiai įsitvėręs kalavijo, kuris krinta iš rankos. Žirgas įgrūstas į ankštą kraujo raudonumo tarsi sovietinė vėliava skydą, nors istorinis valstybės herbo skydas – purpurinis. Gyvūno kojos sutrauktos, nėra nei laisvės, nei vienovės pojūčio. Greičiau atvirkščiai – raitelio ir žirgo tarpusavio santykis yra agresyvus, o ne bendradarbiaujantis. Žirgas tarsi norėtų numesti raitelį, o tas deda pastangas jį sutramdyti. Gal herbas, kaip, beje, ir vėliava, atspindi ne tik valstybės ar tautos charakterį, bet ir nusako ateities perspektyvą? Virš gelžbetoninių nejautriai atstatytų Valdovų rūmų puikuojasi A. Každailio sukurtas Lietuvos herbas tarsi užuomina į tai, kas tebevaldo Lietuvą. O nevykusių raitelių užsėsta, tramdoma tauta priešinasi, nyksta ir miršta išsivaikščiodama.
Simbolis ir jo prasmės
Dainius Razauskas savo knygoje „Vytis simbolikos požiūriu“ rašo: „Simbolika ir apskritai šiuo konkrečiu atveju – raitelio su iškeltu kalaviju simbolika – <...> pačia savo esme nepriklauso išimtinai kokiam vienam ar kitam heraldiniam ženklui <...>. Ne ženklas yra simbolikos šaltinis, o atvirkščiai – simbolis kaip toks suteikia ženklui universalią, archetipinę prasmę.“
Kas yra raitelis? Žmogus, jojantis ant žirgo. Lietuvių kultūroje nuo senų laikų kunigaikščiai buvo deginami su žirgais, žirgai juos nešdavo į dausas. Kaip pastebėjo G. Beresnevičius, „žmogus į pragarą niekada nejoja raitas ant žirgo“. Jei velionis raitelis, jis joja į dangiškąjį mirusiųjų pasaulį, jei ne, eina į žemutinį, požeminį, į pragarą. Apskritai daugelyje kultūrų žirgas reprezentuoja laisvę ir jėgą, nuojautą ir išmintį, energiją ir ištikimybę, drąsą ir teisingumą. Žirgas simbolizuoja mūsų pasąmoningąją, instinktyviąją, gyvūniškąją dalį, rašo K. G. Jungas. Jis pabrėžia žirgo energiją ir impulsyvumą – žirgas lengvai pasibaido, pasiduoda panikai. Tada jį suvaldyti labai sunku. Tačiau sąmoningas raitelis, kuris yra žirgą sutramdęs, mokinęs, privertęs paklusti savo valiai, susiderinęs su juo, geba nukreipti jį ten, kur nori. Žirgo valdymas keičia ne tik patį žirgą, bet ir raitelį, jiedu tik bendradarbiaudami gali įveikti kliūtis, pasiekti tikslą. Todėl išmintingas raitelis rūpinasi savo žirgu, prižiūri jį, globoja.
Išlaisvinti Vytį
Tad kodėl nepriklausomos Lietuvos ženklai dar ir dabar šildo širdį, o dabartinis herbas kažkaip nelimpa? „Esame lyderių tauta, – sako B. Vanagas. – Vytis – labai gražus simbolis, uždėjau jį ant savo automobilio Dakaro lenktynėse, pradėjau visai kitaip jį matyti, su juo tapatintis. Kai žiūriu į Vytį, matau, kad tai kryptį turintis ir tikslo siekiantis profesionalas.“ Vis daugiau lietuvių puošia Vyčiu savo automobilius. Tačiau tuo, prieškariniu, veržliu, ryžtingu, grakščiu, laisvai šuoliuojančiu, o ne dabartinę valstybę simbolizuojančiu. Europarlamentaras Algirdas Saudargas priminė, kad prieškario Lietuvoje per du dešimtmečius lietuvių kalba buvo sukurtos sąsajos su aukštąja kultūra. Medicina, chemija, matematika – visi mokslai buvo dėstomi lietuviškai, parašyti vadovėliai, nors iki 1904 m. carinės Rusijos okupuotoje Lietuvoje apskritai draustas lietuvių raštas, o iki 1918 m. mokyklose buvo mokoma rusiškai. „Mūsų tauta gyva ir stipri. Prieškario laikotarpiu mūsų žmonės vykdė didelius kultūrinius žygdarbius“, – sako jis. Pasak europarlamentaro, be prieškario Lietuvoje sukurto kultūrinio pamato Atgimimas vargiai būtų galėjęs rastis 1988–1989 metais. „Kas buvo pasiekta kultūrinėje srityje tada, šiandien apleidome. Lietuvoje dabar gyvename naujų technologijų pasaulyje, modernus pasaulis keičiasi sparčiai, reikia prie jo prisitaikyti. Prarandamas paveldas, kurį turėjome, o naujų lobių nesukaupiama“, – apgailestavo A. Saudargas. O kaip sukaupti, jei dvasia surakinta?
Taigi gal laikas dar kartą grįžti prie herbo? Pradėti nuo ženklo. Simbolio. Išlaisvinti Vytį.
