Taip elgtis, gindamas Lietuvą ir mūsų tautos interesus, per prezidentinius debatus ryžtingai žadėjo dabartinis šalies vadovas. Kautis, ir dar kaip liūtas. Kažin, ar yra kas labiau nebūdinga Gitanui Nausėdai? Tuo įsitikinome daugybę kartų, kai reikėjo bent pirštelį pajudinti, kad reikalai pakryptų geresne linkme, tačiau mūsų Prezidentas su olimpine ramybe tvarkingai stovėdavo po medžiu. Neabejotinai taip bus ir toliau. Nes tik kovotojai kartais gali kautis kaip liūtai, o stovėtojai taip ir lieka stovėtojais, tiesa, kartais – grakščiais. Tai aišku kaip dukart du. Bet vis tiek renkam, vis tiek balsuojam, o po to garsiai skundžiamės – kaip šitaip galima?
O galima. Nes vis užsimerkiame ir tiesiog atsisakome kritiškai vertinti veiksmus ir niekaip nenorime pripažinti, kad „kvailą ir bažnyčioje muša“. Ar ne visišku apakimu ir paikyste reikia vadinti tų 283 022 rinkėjų poelgį balsuoti už Ingridą Šimonytę? „Jau geriau visai nebalsuosiu, negu savo balsą atiduosiu tai panelei, kuri per savo Ministrės Pirmininkės kadenciją sugebėjo atlikti tik du darbus, kuriais pati garsinosi pasauliui – į mūsų abėcėlę įgrūstomis trimis raidėmis ir antrąkart žydų bendruomenei išmokėtais 37 milijonais eurų, tiesa, šįkart už nacių ir sovietų nusavintą asmeninį turtą. O kad kitiems Lietuvos piliečiams tai neatlyginta, argi panelei buvo svarbu? Be to, tie „didžiausi“ Šimonytės darbai tik susilpnino mūsų valstybę ir mus pačius. O kur jos darbai stiprinant tautos gyvastį ir rūpinantis Lietuvos tvirtumu? Tokių darbų nemačiau, tai, matyt, ir nebuvo“, – balsavimo dieną, eidamas į rinkimus, sakė laisvo mąstymo dovanos nepraradęs rinkėjas. Deja, jam paprieštarauti argumentų neradau. Ir kažin, ar čia mano kaltė. Daugiau kaip milijonas rinkėjų, neskaičiuojant balsavusių už Eduardą Vaitkų, tokių argumentų taip pat neturėjo. Deja, tie nelemti 283 022 ir nulėmė, kad į antrąjį rinkimų ratą pateko viena iš labiausiai Lietuvoje nemėgstamų politikių, nors ir arkliui buvo aišku, kad ji neturi nė menkiausios galimybės demokratiniu būdu pelnyti šalies vadovo pareigas. O kodėl suklupo Ignas Vėgėlė, tiksliau – jam simpatizavę bendrapiliečiai? Paprasčiausia šįkart jų buvo per mažai – 176 115. Tikėtasi, kad bus gerokai daugiau. Tikrai galėjo būti daugiau, nes tie, kurie pastaruosius ketverius metus gyveno Lietuvoje, savo kailiu patyrė visas Šimonytės Vyriausybės paikystes, kurios buvo labai panašios į sąmoningą mūsų valstybės ir mūsų pačių žlugdymą visose srityse. Deja, ir aš, net ir labai norėdamas, negaliu atrasti nė vieno dabartinės Ministrės Pirmininkės rimtesnio darbo, kuriuo galėčiau nuoširdžiai pasidžiaugti ir nors toje vietoje padėkoti jai už tinkamai atliktą pareigą. Nė vieno! Todėl ir tie balsavusieji už panelę Šimonytę, jei būtų labiau domėjęsi, kas vyksta ne tik jų namuose, bet ir viešojo gyvenimo erdvėje, jei spręstų pagal darbus, o ne pagal gražius žodžius, kuriuos dabar daug kas moka sakyti, balsuodami, greičiausiai, būtų pasielgę kitaip. Akivaizdu, kad jiems pritrūko ir vieno, ir kito, ir trečio. Todėl LR Prezidento rinkimai, sužadinę ne tik permainų viltį, bet ir realiai galėję atverti duris labai reikalingoms permainoms, pasibaigė dideliu nusivylimu jau pačią pirmąją rinkimų dieną. Dar gegužės 12-tą tapo akivaizdu: iki Seimo rinkimų Lietuvoje iš esmės niekas nesikeis, o turėtų, jeigu tikrai norime išlikti kaip tauta, turinti tikrą savo valstybę. Juk ne tiek daug trūko, kad būtume priversti gyventi pagal galimybių pasus ir būti vadinami jau nebe moterimis ir vyrais, o žmogomis. Bet, ačiū Dievui, Vakarų susinaikinimo procesas pradėjo strigti. Vėl veriasi galimybės atsikvošėti ir pirmiausia tiems, kurie atkakliai žygiuoja pražūties keliu.
