1938 m. kovo 17 d. ir 1940 m. birželio 14 d. ultimatumų Lietuvai mutacija
Taip jau atsitiko, kad lietuvių istorinių-etninių žemių dalis su ten gyvenančiais lietuviais atsidūrė kitų kaimyninių valstybių jurisdikcijoje. Etninės tautų žemės – vienas iš pagrindinių reikalavimų pripažįstant ten gyvenančius tautinėmis mažumomis. Dar tik pradėjus praktikoje įgyvendinti Tautų apsisprendimo teisę jos tėvas JAV prezidentas V. Vilsonas (W. Wilson) savo tezėse Europai įspėjo atsikuriančią Lenkiją nesigviešti Ukrainai ir kitoms tautoms priklausančių žemių. To, žinoma, nebuvo išvengta, bet „etninių žemių“ sąvoka pasidarė tarptautinės teisės terminu, o įvairus kitakalbių, apgyvendintų ar apsigyvenusių savo noru kitų tautų etninėse žemėse, teisių reguliavimas sugulė į nacionalinius įstatymus, tarptautines konvencijas, paprotinius principus.
Žemių kolonistai apsisprendimo teisių neįgyja
Niurnbergo proceso metu buvo atskirai įvertintas ir okupantų apgyvendintų kolonistų statusas. Esmė tokia: mažosios tautos savo istorinėse žemėse, kurios atiteko kitoms valstybėms, net tada, kai savo istorinėse-etninėse žemėse sudaro mažumą, privalo turėti tam tikras grupines politines teises. Tačiau tokių žemių kolonistai apsisprendimo teisės niekada neįgyja. Taigi, kolonistai negali būti traktuojami kaip tautinė mažuma, ypač tada, kai egzistuoja kažkada šias žemes okupavusi valstybė.
Neturėdami apsisprendimo teisės jie negali jokiu balsavimu, referendumais, plebiscitais prašyti prijungti jų apgyventas (kolonizuotas) žemes prie savo tėvyne laikomo buvusio okupanto valstybės. Kolonistai neįgyja reikalavimo teisės į kolektyvines politines teises.
Kalbėjimas viena kuria kalba irgi nepadaro šių žmonių tautine mažuma. Jie yra kalbinė mažuma, nes viena kalba gali kalbėti ir kitų tautybių žmonės. Lietuvių tautos etninės žemės su ten gyvenančiais lietuviais, bet esančios šiandien kitos valstybės jurisdikcijoje, yra ten gyvenanti lietuvių tautinė mažuma, o jų statusas priklauso nuo valstybių nacionalinės teisės ir tarptautinių susitarimų.
Stumiamas įstatymas – paslauga Rusijai
Vykstant 1940 m. svetimos jėgos panaikinto Lietuvos valstybės suvereniteto atstatymo procesui SSRS visaip grasino atimti Klaipėdą kartu su panaikintos autonominės Prūsijos valstybės dalimi, neva sąjungininkų administruoti perduotą Rusijai ir todėl esantį rusišką miestą. Buvo pretenduojama prijungti prie SSRS ir tuometinį rusakalbių apgyvendintą Sniečkaus miestą su atomine elektrine, o aplink Vilnių kūrėsi autonomininkų institucijos, planavusios „per apsisprendimo teisę“ sukurti tame krašte autonominę sritį, o vėliau irgi prisijungti prie SSRS.
Buvo visaip skatinamas ir žemaičių separatizmas, įteigiant, kad jie nėra Lietuvos piliečiai, Kaliningrade išspausdinti pirmieji žemaičių pasai, išleista nieko bendro su istorijos mokslu neturinti Žemaitijos istorija. Bet juk tai seniai atpažįstamas „skaldyk ir valdyk“ principas, o lenkų lyderiu Lietuvoje save laikantis Lenkų rinkimų akcijos lyderis kursavo tarp Varšuvos ir Maskvos.
Nežiūrint Tilžės akto, po jo buvusio dešiniojo Nemuno kranto žemių su Klaipėdos miestu išjungimo iš nugalėtos Pirmajame pasauliniame kare Vokietijos jurisdikcijos tais motyvais, kad tai etninės lietuvių žemės, nežiūrint labai palankaus Lietuvai 1925 m. optacinio (savanoriškos pilietybės pasirinkimo) plebiscito šioje Mažosios Lietuvos dalyje, nežiūrint to, kad pagaliau pati Vokietija sutiko su šio krašto ir miesto priklausymu Lietuvai ir 1928 m. ratifikavo sienos su Lietuva sutartį, nežiūrint to, kad Klaipėdos krašto atplėšimas nuo Lietuvos 1939 m. buvo ultimatyvus ir Niurnbergo proceso metu kvalifikuotas kaip nusikaltimas, nežiūrint to, kad prieš derybas dėl Vokietijos ateities po Antrojo pasaulinio karo sąjungininkai sutarė, kad bus kalbama apie 1937 m. Vokietijos teritoriją, tai yra tada, kai Klaipėdos kraštas buvo suvereni Lietuvos dalis, Rusija tiesiogiai ir netiesiogiai gąsdina galima kitokia šio miesto ateitimi, kitaip sakant, nori išlaukti patogaus momento, o jį per stumiamą Tautinių mažumų įstatymą mūsų Seimas galimai jau ir ruošia.
Lietuvoje galioja vienoda viešoji tvarka
Rašant Lietuvos Respublikos Konstituciją buvo labai kruopščiai išnagrinėta kitų šalių praktika tautinių mažumų klausimais, atskiru nutarimu paliktas galioti sovietinis Tautinių mažumų įstatymas iki to laiko, kai kitais įstatymais bus išspręsti Lietuvoje gyvenantiems kitataučiams iškylantys klausimai.
Buvo nutarta, kad Lietuvos valstybė yra unitarinė, kurioje veikia vienoda viešoji tvarka, ji negali būti daloma į atskirus dalinius, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba, kad Lietuvoje nėra kitoms tautoms priklausančių etninių žemių, todėl Konstitucijoje ir nėra tautinių mažumų, o yra tautinės bendrijos (diasporos) arba, suprantamai suformulavus –kalbinės mažumos ir nekalbama apie SSRS apgyvendintus kolonistus. Tai yra visi gyventojai turi vienodas žmogaus teises, kurios vienodai taikomos nepriklausomai nuo to, kuriai tautybei žmogus pats save priskiria. Kitaip sakant, Lietuvoje nėra tokių tautinių grupių, kurios neabejotinai aptartos Tautinių mažumų konvencijoje. Lietuva šią konvenciją ratifikavo todėl, kad remdamasi ja galėtų gintis nuo iš kitų valstybių inspiruotų reikalavimų kolonistus paversti tautinėmis mažumomis ir taip de facto Lietuvoje įkurti atskirus autonominius darinius ar nuo siūlymų nekreipti dėmesio, kada, kaip ir iš kur tie kitakalbiai atsirado, o remtis tik tuo, kiek procentų toje vietovėje jų yra.
Akivaizdus Lietuvos visuomenės kiršinimas
Deja, paruoštas Seime įsikūrusios labai agresyvios grupės – kas ne su mumis, tas prieš mus –Tautinių mažumų įstatymas kaip tik ir atspindi ne Lietuvos, o šalia esančių valstybių interesus. Tie, kurie atidžiai stebėjo išimtinai šią grupuotę remiančius socialinius tinklus ir tuo pačiu blokuojančius kitą nuomonę, ne be pagrindo manė, kad tai kažkieno iš šalies organizuotas kišimasis į rinkimus Lietuvoje.
O ir jos siūlymai priimti vienus ar kitus teisės aktus – išimtinai Lietuvos visuomenės kiršinimas. Niekas iš šios grupuotės politikų žmonėms nesugeba paaiškinti, kodėl Lietuva privalo ratifikuoti akivaizdžiai nesuprantamai suformuluotą Stambulo konvenciją, nors žmogaus teisių, tame tarpe moterų, vaikų ar kitų socialinių grupių, apsaugos įstatymai Lietuvoje priimti ir veikia. Vietoje to įžeidžiančiai pristatoma, kad, girdi, konvencijos atmetimas parodys Lietuvos visuomenės nesubrendimą.
Ir tai kalba „politikai“, kuriems patiems tos brandos trūksta. Grupuotės siūlymai ateičiai yra išvestiniai, prieštaraujantys jau ratifikuotų ar siūlomų ratifikuoti Konvencijų prasmei.
Seime sudaryta koalicinė sutartis irgi negali būti pagrindas remti tokius šiandien visuomenę skaldančius teisės aktus. Tokios sutartys, suprantama, partijų bendradarbiavimui yra svarbus vidinis dokumentas, bet tai negali tapti „buldozeriu“, kuris dažniausiai ir priveda prie koalicijų žlugimo.
Šalis buvo kolonizuojama ir rusinama
Beveik visą gyvenimą darbavęsis Klaipėdoje mačiau, kaip miestas buvo rusakalbių kolonizuojamas. Jeigu įmonių darbininkų susirinkimuose pasirodydavo nors vienas rusakalbis, visi privalėjo kalbėti rusiškai. Buvo įkurta daug tiesiogiai Maskvai priklausančių įmonių – laivų statyklų, žvejybinių organizacijų, prekybos uostas ir kitų, kur tiesiog buvo ribojamas galimas lietuvių darbuotojų skaičius.
Nors Lietuvos aukštosios mokyklos ruošė ir šiose įmonėse galinčius dirbti specialistus, deja, specialistus į jas siuntė iš Rusijos, jie visų pirma gaudavo „jauniesiems specialistams“ pastatytus butus. Net vaikų darželiuose tokios „specialistės“ vaikus mokė tarpusavyje kalbėtis rusiškai, buvo atsiradęs lietuvis – pirmasis kompartijos sekretorius, kuris kur bebūtų kalbėjo tik rusiškai. Taip buvo kolonizuojamas ir rusinamas miestas. Tas pats ir su atominės elektrinės miestu.
Atstačius nepriklausomybę dauguma kolonistų pasiliko gyventi Lietuvoje. Pilietybės priėmimas ar ne jų statuso nekeičia. Net atvykęs pas juos Rusijos pilietis – giminaitis Lietuvoje turi visas žmogaus teises. Jie kolonistai, o ne tautinė mažuma, ir visiškai nesvarbu, kiek procentų jų toje vietovėje begyventų. Tai tarptautinė praktika, tai vienas iš Niurnbergo tribunolo Pasaulio valstybių forume patvirtintų principų, kurie yra universalūs ir net veikia atgal – esminė dalis agresoriams sutramdyti. Antraip išsipildytų imperinių valstybių svajonės: užėmei teritoriją, apgyvendinai savo kolonistais, išlaukei, kad ir ilgai, palankaus momento ir tą teritoriją „apsisprendusių tautiečių prašymu“ prisijungei.
Taip mes kažkada buvome praradę Vilnių, taip Ukraina prarado Krymą ir kitas teritorijas.
Po 1990 m. kovo 11-tos dienos į kitataučius Lietuvos gyventojus oficialiai buvo kreipiamasi tik kaip į tautinių bendrijų narius. Per plebiscitą „Dėl demokratinės nepriklausomos Lietuvos valstybės“ dalis biuletenių buvo atspausdinta rusiškai ir lenkiškai tam, kad nebūtume kaltinami, jog balsavo nežinia už ką, kas ir taip buvo mėginta daryti.
Konvencija neįpareigoja priimti įstatymų
Kokia būtinybe priimti Tautinių mažumų įstatymą aiškina jo pristatytojai? Visų pirma, tuo, kad Lietuva ratifikavo Tautinių mažumų konvenciją, todėl galima nepaisyti Lietuvos Konstitucijos teiginių, kad Lietuvos teritorija nėra daloma į jokius darinius, kad Lietuvoje lietuvių kalba yra valstybinė.
Minėta Konvencija kaip tik nurodo, kas gali būti laikoma tautine mažuma. Tokių atitikmenų Lietuvoje nėra!
Gerai įsiskaitykite, todėl ir norima priimti iš esmės dviem kaimyninėms valstybėms palankius ir Konvenciją „papildančius“ tautinių bendrijų bei tautinių mažumų apibrėžimus.
Minėta Konvencija niekaip neįpareigoja ją ratifikavusias šalis priimti Tautinių mažumų įstatymus, ypač tada, kai norima apeiti esminį klausimą – kas tie, kurie pretenduoja būti tautine mažuma, kokia jų kilmė, kaip jie čia atsirado?
Taigi, šis įstatymo pristatytojų išvestinis argumentas, kad Lietuva ratifikavo Tautinių mažumų konvenciją, todėl reikia įstatymo, neturi teisinio pagrindo. Toks įstatymo projektas apskritai negali būti svarstomas Seime.
Asmenvardžių rašyba jau puikiai išspręsta
Aiškinama, kad būtina išspręsti nelietuviškų asmenvardžių, kai juose yra lietuvių abėcėlėje nevartojamų raidžių, rašymą Lietuvos oficialiuose dokumentuose, be to, siūloma išspręsti gatvių pavadinimų rašymą keliomis kalbomos, siūloma išspręsti gimtosios kalbos vartojimą viešajame gyvenime, reguliuoti tautybės nustatymo klausimus.
Kada mūsų moterys pradėjo tekėti už užsieniečių, pasirinktų pavardžių rašybos Lietuvos dokumentuose klausimai tikrai pasidarė aktualūs. Tam, kad pareigūnas galėtų ištarti sutuoktinių pavardes, užrašytas lietuviškame pase, pavyzdžiui,Kerautret, Jefferson, Remarque, taip, kaip jos skamba prancūzų, anglų, vokiečių kalbomis, reikia mokėti tris kalbas. Jeigu lietuviškame pase šias pavardes užrašytume pagal skambėjimą lietuviškomis raidėmis, pavyzdžiui, Kerotre, Džeferson, Remark, jų vyrų šalyse irgi iškiltų ta pati problema.
Ši problema nėra nauja ir puikiai išspręsta kitose šalyse – nežeminant savos valstybinės kalbos, nekeičiant savo abėcėlės, niekuo nežeminant paso turėtojo. Tai pavardės užrašymas valstybine kalba pagal skambėjimą, o antrajame lapo puslapyje – taip, kaip rašoma angliškai, vokiškai ar prancūziškai ir etc.
Vietovardžių ir gatvių pavadinimų rašyba irgi išspręsta. Ant valstybinius standartus atitinkančių lentelių (iškabų) ir ant valstybinių bei savivaldybių pastatų šie pavadinimai užrašomi valstybine kalba, o ant privačių – jau savininkų reikalas. Svarbu, kad nebūtų klaidinančių užrašų, t.y., kad, pavydžiui, Upės gatvės privatininkas nerašytų Riečnaja.
Pavadinimai neverčiami. Lietuvoje yra tik Vilniaus, Kauno ir kt. miestų ir vietovardžių pavadinimai. Tas, kas nori vadinti ir rašyti Wilno, Kowno, tą gali daryti tik už Lietuvos sienų. Beje, taip elgiamės ir mes.
Kitakalbiams norima suteikti reikalavimo teisę
Ar kas nors draudžia Lietuvoje tarpusavyje kalbėtis rusiškai, lenkiškai, prancūziškai, angliškai ir t.t.? Jeigu tik pašnekovas su tuo sutinka ir supranta – prašau! Tą galima daryti ir įstaigose, jeigu tik darbuotojas tą kalbą supranta ir moka. Tai ir yra gimtosios kalbos vartojimas viešajame gyvenime. Bet juk norima tam tikrose Lietuvos teritorijose kitakalbiams suteikti reikalavimo teisę: kalbėkite su manimi rusiškai, lenkiškai – lietuviškai nesuprantu…
Žmogus yra tos tautybės, kuriai jis pats, ne kas nors kitas, save priskiria. Jokie siekiai surašinėjimais ar kaip kitaip įpiršti žmogui tautybę – bergždžias reikalas. Šiandien tai tik paties žmogaus apsisprendimo, kuriai tautai jis save priskiria, reikalas. Ir toks apsisprendimas plačiai vyksta. Štai skaičiau, kaip per prezidento rinkimų kampaniją ukrainietė aiškino, kad jos vaikai save laiko lietuviais, pažįstu ne vieną, turintį rusišką pavardę, kurie irgi save ir savo vaikus laiko lietuviais. Taip jie gauna titulinės tautos kolektyvines teises.
Siekiama autonomijų kūrimo Lietuvoje
Lenkų ar „po prostu“ kalbos Lietuvoje irgi atėjo ne vienu keliu. Visas Vilniaus apylinkes aplankęs ir čia radęs gyvenančius tik lietuvius bei rusėnus, L. V. Kondratavičius-Sirokomlė (1823–1862) taip aiškina šios kalbos atsiradimą: mišriose šeimose, „kur motina lietuvė, vaikai mokomi lietuviškai arba sulenkėja, nes lenkų kalbai čia dažnai tenka tarpininkės vaidmuo. Neretai mišriose šeimose ir vyras su žmona, nemokėdami vienas kito kalbos, susikalba tik lenkiškai. Šitaip ir vyksta jaunosios kartos lenkėjimo procesas tose vietose, kur Lietuvos rusėnai susiduria su tikraisiais lietuviais“.
Bergždžias darbas būtų tvirtinti, kad šiandien Lietuvoje nėra tikrų lenkų, kaip ir ginčytis, kad nėra lenkų kalba kalbančių lietuvių. Ne ši kalba lemia, kuriai tautai – lenkų ar lietuvių – šiandien jie save priskiria: ar jie yra lenkų tautos atstovai Lietuvoje, ar namuose lenkiškai kalbantys lietuvių tautos atstovai. Daug kas dar tik ruošiasi į tai atsakyti.
Siūlomas Tautinių mažumų įstatymas būtų priemonė tokį procesą sutrukdyti įperšant savaip suprantamą tautybės pasirinkimo klausimą, jį paverčiant de facto autonomijų sukūrimu tam tikroje Lietuvos teritorijoje.
Slepiami visai kiti siekiai
Rusakalbių atstovai, gindami galimybę okupantų paliktų kolonistų bendriją (diasporą) paversti tautine mažuma ir taip įgauti kai kurių grupinių apsisprendimo teisių, aiškina, kad jiems bendrų žmogaus teisių per maža, o tokio įstatymo priėmimas Lietuvą padarytų daugiau demokratišką.
Taip ir norisi pasakyti, kad laikas atprasti visur, kur tik apsistojama, mokyti tos žemės šeimininkus, kaip reikia demokratiškai gyventi. Tai, beje, bendras panslavistinių idėjų puoselėtojų bruožas, dar labai matomas ir mūsų vakarinių kaimynų slaviškoje valstybėje. Demokratijos vardan demokratijos nebūna. Už to paprastai slepiami visai kiti siekiai.
Rusija savo kolonistais apgyvendino ne tik okupuotas Baltijos valstybes, bet ir vadinamąsias Vidurio Azijos respublikas. Po SSRS griūties rusų kolonistai iš šių šalių buvo tiesiog išmesti, dažnai vietiniams gyventojams prieš juos panaudojant ir fizinę jėgą. Išvytieji, deja, pačioje savo tėvynėje nebūdavo svetingai priimami, vargo ar net iki šiol vargsta dėl pilietybės atstatymo.
Lietuvoje gi rusakalbiams kolonistams ryžomės suteikti teisę į Lietuvos pilietybę, jeigu to jie norės. Šiandien jiems niekas nedraudžia gatvėse, kavinėse ar įstaigose tarpusavyje kalbėti gimtąja kalba, jie turi savas vidurinio lavinimo mokyklas, tarnauja valstybinėse įstaigose, užima aukštus postus policijoje, kariuomenėje, dirba teisėjais ir prokurorais. Ir ten jiems niekas nedraudžia tarpusavyje kalbėtis gimtąja kalba. Tai ir yra gimtosios kalbos vartojimo viešajame gyvenime esmė.
Na, o noras susirašinėti gimtąja kalba su įstaigomis, kur oficialiai vartojama valstybinė kalba, yra kultūros, o ne teisės dalykas. Vieni tokį raštą sugrąžins, kiti susiras vertėją ir atsakys valstybine kalba, kiti dar pridės vertimą į pareiškėjo kalbą. Ir visais atvejais bus pasielgta demokratiškai.
Tautinių mažumų įstatymas – Trojos arklys
Šiandien Kremliaus vykdoma politika savo kaimynų atžvilgiu yra agresyvi. Ieškoma visokiausių dingsčių įsikišti į jų rinkimus, valdyti socialinius tinklus ir žurnalistų grupes, kelti nerimą, oficialiai grasinama ginti rusakalbių teises atplėšiant ištisas teritorijas.
Siūlomame įstatyme priėmus normą, kad iki tam tikro procento padidėjus rusakalbių skaičiui tame regione jie pasidaro tautine mažuma (pilietybė čia neturi lemiamos reikšmės), tokia padėtimi bus agresyviai pasinaudota. Tad štai kodėl tų slaviškų kaimynų šių dienų siekiai primena tai, ko buvo siekiama 1938 m. ir 1940 m. pateiktais ultimatumais.
Kodėl jiems atstovauja jau minėtos agresyvios grupuotės nariai? Pasvarstykime, ar išsitatuiravęs rankas Bormano ar kurią nors šalį užgrobusio generolo portretais vokietis galėtų tapti toje šalyje ministru? Tikrai ne, nes tokie visam gyvenimui sąmoningai įsispausti ženklai parodo, kas yra tokio žmogaus galvoje. Taip pat asmenys pasižymi ir patvirtina savo priklausymą organizuotoms grupuotėms. Politinėms irgi.
