Miškai – mūsų laikmečio ir mūsų pačių atspindys: kokie mes, tokie ir mūsų miškai. Miškai labai panašūs į žmones – kaip ir mums vaikystėje, jiems turi būti sudarytos sąlygos atsirasti ir augti, jie turi būti prižiūrimi ir saugomi, jaunuolynai – ugdomi, kol subręsta.
Pribręstantys ir brandūs miškai turi didžiausią gyvybingumo potencialą, kad atsirastų jų naujos kartos. Perbrendę miškai patys savaime negali atsikurti ir ilgainiui pamažu pradeda mirti, kaip ir visi gyvieji organizmai. Tik medžių branda, skirtingai nei žmonių, ateina gerokai vėliau, todėl savo padarytų klaidų miškuose nespėjame pamatyti ir įvertinti. Jeigu naujos žmonių kartos gerbia savo pirmtakus ir analizuoja jų patirtį, miškams pasisekė; jei mano, kad žino daugiau ir gali tai ignoruoti, klaidos kartojamos ir miškai alinami. Kol tai išaiškėja, sumanytojų pėdos jau seniai būna ataušusios. Tokia yra miškų ilgaamžiškumo kaina. Nemanau, kad miškai išnyks, nebent įvyktų katastrofa. Metams bėgant, priklausomai nuo mūsų profesionalumo, veiklos metodų ir sąžinės, keičiasi tik miškų rūšinė sudėtis, sveikatingumas ir būklė, kartu – ir šioje ekosistemoje gyvenančių kitų rūšių įvairovė ir išlikimo galimybės.
Kodėl arklį pastatėme už vežimo?
Tiek Lietuvoje studijų metais, tiek vėliau Vokietijoje, žilagalviai profesoriai mokė išminties: pirmiausia – tikslas (strategija), vėliau – parenkamas kelias arba keliai (priemonės) tikslui pasiekti ir tik po to gali imtis veiklos. Naujoji Lietuvos Respublikos miškų įstatymo redakcija, siekianti nustatyti naujus miškų apsaugos, priežiūros, tvarkymo, naudojimo ir atkūrimo reikalavimus, miško savininkų, valdytojų ir naudotojų teises ir pareigas, parengta neturint Lietuvos miškų strategijos bent artimiausiam 30 metų laikotarpiui. Miškų įstatymo projekto atsiradimą, neatlikus bent šio šimtmečio miškų būklės, naudotų priemonių ir technologijų, vykdytų miškų valdymo ir kontrolės reformų įtakos miškams analizės, bandoma pridengti Nacionaliniu miškų susitarimu, kuris ne tik nepasibaigęs, bet ir tai, dėl ko susitarta, yra tik įvairių visuomenės ir verslo grupių norų rinkinys. Kyla klausimas, kodėl į šio susitarimo darbotvarkę neįtraukti bene svarbiausi miškams jų atkūrimo ir nacionalinio miško medžių genofondo išsaugojimo klausimai ir problemos? Vietinės kilmės medžių genofondo išsaugojimas ir panaudojimas, kokybiškas miško atkūrimas ir naujų gyvybingų, atsparių kintančioms aplinkos sąlygoms ir miško kenkėjams medynų formavimas – ateities miškų pamatas, į kurį remiasi visa miško ekosistema, priklauso ateities miško išteklių kiekis ir kokybė, kitų gamtos vertybių išlikimas, visuomenės poreikių tenkinimo galimybės, kartu – miškų ūkio veiklos efektyvumas ir pažangių miškininkystės technologijų diegimo galimybės. Tai akcentuojama daugelyje strateginių Europos Sąjungos teisės aktų, bet kažkodėl apie tai neužsimenama Nacionalinio miškų susitarimo juodraščiuose. Vargu ar didžioji dalis visuomenės norėtų, kad besirūpinant kitų gamtinių vertybių apsauga būtų nekreipiama dėmesio į medžių būklę ir jų genofondo išlikimo galimybes, o ūkiniai miškai būtų kertami iki 8 ha ploto plynųjų kirtimų biržėmis, drastiškai keičiant miško ekosistemą, kai net miško atkūrimas tampa probleminis. Socialinio prioriteto miškuose būtų draudžiami neplynieji pagrindiniai miško kirtimai, būtini šiems miškams atkurti ir formuoti jų įvairiarūšę ir įvairiaamžę struktūrą, tačiau, atsižvelgiant į kai kurių visuomenės grupių norus, juose būtų leidžiama įrengti specialias motorinių transporto priemonių bekelės trasas, statyti inžinierinius statinius ir įrenginius ,,dvasinėms funkcijoms įgyvendinti“ ir aptarnavimo objektus. Tačiau bet kurios paskirties miškus alina ne tik kirtimų plynės, bet ir nepakeliama miškui rekreacinė apkrova ar nereguliuojamas nemedieninių išteklių naudojimas.
Kelio pradžia
Atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę, miškų politika buvo formuojama ir įgyvendinama remiantis ekologiniais pagrindais, praktinės patirties ir mokslinių tyrimų analize bei rezultatais, klasikinės miškininkystės priemonėmis. Tuometinė miškininkų karta savo kelią rinkosi remdamasi vyresnių kartų miškininkų visuomenėje praktine ir moksline veikla įgytu autoritetu. Sukurta ir miškininkystės veiklos rezultatus gerai veikė miškotvarkos, miškų kontrolės ir autorinės miškininkystės darbų priežiūros sistema. Ypač didelis dėmesys buvo skiriamas miškininkų bendravimui su moksleiviais: į bendrojo lavinimo programą įtrauktos miškininkystės pamokos, aktyviai veikė jaunųjų miško bičiulių būreliai, jaunieji miškininkai padėjo vyresniesiems ir tyrė miškus, dalyvavo jaunųjų mokslininkų konkursuose ir konferencijose. Kai atsivėrė ,,geležinė uždanga“, džiaugėmės, kad atsirado galimybė bendrauti su kitų šalių miškininkais. Į Lietuvą vežėmės pažangiausią jų patirtį ir naujausias technologijas. Vieni pirmųjų iš buvusio sovietinio bloko šalių 1993 m. tapome Europos miško genetinių išteklių išsaugojimo programos (EUFORGEN) dalyviais (Augalų nacionalinių genetinių išteklių įstatymas buvo priimtas tik 2001 m.). Lietuvos miškų institute ir Lietuvos miško selekcijos ir sėklininkystės centre stiprios miško medžių genetikų ir selekcininkų grupės atliko nemažai fundamentalių darbų. Lietuva, net nebūdama Europos Sąjungos nare, nuo 1996 m. miško dauginamosios medžiagos srityje pradėjo taikyti OECD reikalavimus. Ministerijos darbuotojai privalėjo nuolat bendrauti su gamybininkais, domėtis ir analizuoti problemas, praktiškai gilintis į miškuose vykstančius procesus ir juos žinoti. Tokia praktika buvo taikoma ir kitose Europos šalyse. Mažiausiai dešimtmečiui atsikvėpė ir miškai – tuometinio miškų ūkio ministro prof. V. Antanaičio rūpesčiu sureguliavus žvėrių tankį, labai sumažėjo miškų pažeidimų.
Kitų šalių įtaka
Lietuvos miškų politikos formavimui daugiausiai įtakos turėjo švedai. Jų konsultantai bene pirmieji pasirodė tuometinėje Miškų ūkio ministerijoje, išanalizavo miškų išteklius ir 1993 m. parengė lietuviams gana išsamią Miško sektoriaus perspektyvinio išvystymo programą (MSPIP). Vėliau pradėjome bendradarbiauti su vokiečiais, lenkais, danais, čekais, kitų šalių miškininkais. Miško sodmenų auginimo, miškų atkūrimo ir veisimo srityje daugiausiai mokėmės iš skandinavų ir lenkų. Per Lenkiją į Lietuvą atkeliavo moderni danų miško sodmenų auginimo ir priežiūros technika. Įsigyta nemažai lenkiškos dirvos ruošimo miškui želdinti technikos, įgyta patirties medynų rūšinės sudėties gerinimo, sanitarinės miško apsaugos srityse. Medienos ruošos srityje dominavo skandinaviškos technologijos ir miško kirtimo technika. Panaudojant švedišką įrangą ir technologijas rekonstruota Dubravos eksperimentinės-mokomosios urėdijos sėklų aižykla ir saugykla.
Tačiau į Lietuvą atvežta mūsų miškams ir gamtinėms sąlygoms netinkamų technologijų ir tradicijų. Niekad nepamiršiu, kai 2000–2001 m., vykdant bendrą Danijos-Lietuvos miškingumo plėtros projektą, apstulbusius dzūkus danas mokė, kaip sodinti mišką. Pagal jų rekomendacijas želdiniuose teko mišrinti biocheminės sąveikos požiūriu nesuderinamas medžių rūšis, kurios vėliau išnyko. Tokių projektų dėka Lietuvoje atsirado ne tik miškininkams, bet ir kalbininkams nesuprantamas terminas ,,kertinės miško buveinės“. Plynose kirtavietėse dažnai pradėjome palikti sanitarinės miško apsaugos ir sveikos logikos požiūriu nepateisinamus pavienius ,,biologinės įvairovės“ medžius, užuot tam tikslui palikę kelių arų nekirsto miško plotą arčiau šalia augančio miško sienos. Pasiūlyta lupti sveikų medžių žievę, kad medynuose daugėtų negyvos medienos, nors mūsų miškuose negyvos medienos kiekis gana sparčiai didėja ir natūraliai: nacionalinės miškų inventorizacijos (NMA) duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį (lyginant 2014 m. ir 2024 m.) miškuose per metus žuvusių medžių stiebų tūris padidėjo nuo 3,81 mln. kub. m iki 4,83 mln. kub. m, t. y. medžių žuvimas suintensyvėjo net 21 proc. Nemažai žalos mūsų miškų ekosistemoms padarė mūsų augaviečių sąlygoms nepritaikytos sunkiosios skandinaviškos miško kirtimo mašinos: palaipsniui didėjo kertamos biržės plotas, mažėjo neplynųjų pagrindinių miško kirtimų ir biržių šliejimo reikalavimai, niokojama miško paklotė ir keliai. Pamažu iš pušynų ,,dingo“ nedidelio ploto siaurabiržiai plynieji miško kirtimai, sėkmingai taikyti atkuriant pušynus. Dabar retai kas miško kirtimų laiką derina su medyno derliaus metais ir sėklų byrėjimo laiku. Europos dosniai finansuojamų projektų dėka į Lietuvos miškus kelią skinasi dirbtinai sukelto miško paklotės gaisro idėja: bus imituojami natūralūs gamtos procesai, skatinantys miškų atkūrimą. Šalies miškuose dėl natūralių priežasčių (žaibo ar pan.) gaisrai kyla labai retai, o gaisraviečių tyrimai ir praktinė patirtis rodo, kad pušynai po gaisrų dažniausiai savaime neatsikuria. Tačiau praktiškai nepatikrinta ,,deginimo“ idėja įkyriai brukama kaip inovatyvi nacionalinių genetinių išteklių – Punios šilo paprastosios pušies populiacijos, augančios vidutinio derlingumo (Nc) augavietėse, atkūrimo priemonė. Kilus ginčams dėl medžių nacionalinių genetinių išteklių atkūrimo priemonių, ignoruojami ne tik šalies miškų genetikai akademikai, bet ir EUFORGEN siūlomos priemonės. Tuo tarpu Europos Komisijos rekomendacijose ,,Natura 2000 ir miškai“ (2018) teigiama, kad priimant sprendimus visada turi būti atsižvelgiama į praktinę miškininkų patirtį, naudojamos įprastos miškininkystės priemonės, jeigu jos užtikrina gerą buveinių būklę, turi būti atsižvelgta ir į visuomenės nuomonę, finansines galimybes ir pan.
Susipažinus su naujosios Vyriausybės programa miškų politikos srityje, derėtų prisiminti vieną didžiausių šios srities autoritetų – šviesaus atminimo A. Matulionį, 1957–1978 m. ėjusį miškų ūkio ir pramonės ministro pareigas, o darbinę veiklą pradėjusį nuo miškų žvalgo ir girininko. Tai buvo unikalus reiškinys, kai aukščiausias miškų žinybos vadovas ne įsakymais, o asmeniniu pavyzdžiu stengėsi pažadinti savo kolegų kūrybinę mintį. Kartu su tuometiniu Raguvėlės girininku S. Vėgėle atrinko, tyrė ir propagavo neplynuosius tūrio puoselėjimo rinktinius kirtimus ir jų plotą per 4 metus (1962–1965 m.) išplėtė nuo 500 ha iki 43 800 ha. Tokie kirtimai dabar būtų priskiriami ,,gamtai artimai“ miškininkystei. Jų atsisakė pats ministras, 1978 m. pamatęs, kad padidėjo nesąžiningų miškininkų, siekiančių gauti kuo daugiau pelno ir kertančių ne blogiausius, bet geriausius medžius. Iškilo grėsmė, kad genetiniu ir selekciniu požiūriu bus nuskurdintos būsimos miškų kartos. Tikėtina, kad panašiai atsitiktų ir įgyvendinant seną skandinavų siūlymą medžius kirsti ,,pagal skersmenį“. A. Matulionis būdamas ministru parašė per 50 mokslinių straipsnių, knygų ir bene sparčiausiai sugebėjo padidinti šalies miškingumą (per jo vadovavimo 20-metį miškingumas padidėjo daugiau kaip 4 proc.) organizuodamas eroduojamų ir apleistų kolūkinių žemės ūkio naudmenų apželdinimą. Paradoksas, bet, praėjus daugiau kaip 50 metų, tenka atsigręžti į tuo metu taikytą įprastos miškininkystės patirtį, o A. Matulionį turėtų prisiminti ir už puoselėtus miškus turėtų padėkoti ne tik valstybinių ir privačių miškų valdytojai, bet ir saugomų teritorijų sargai.
