Tiek specialistai, tiek plačioji visuomenė geriau ar blogiau suvokia mišką kaip gamtinę vertybę ar kaip gamtos paveldą. Tai savaime suprantamas dalykas, nes miškas yra vienas iš pagrindinių gamtinio kraštovaizdžio komponentų, kurį ne tik galima matyti, jame būvoti, bet ir elementarių žinių bei pažinimo dėka gerai suvokti jo ekologinę bei ekonominę reikšmę. Sunkiau jį tiesiogiai suprasti kaip socialinę vertybę ir kaip kultūros paveldo objektą.
Labai svarbus istorinis vaidmuo
Istorijos kontekste Lietuvos miškas atliko didžiulę socialinę funkciją ir sudarė vieną iš pagrindinių prielaidų atsirasti ir vystytis baltų gentims bei formuotis Lietuvos valstybei, nes jis tūkstančius metų buvo pagrindinis maisto (žvėriena, riešutai, uogos, grybai), aprangos bei energijos (ugnies) šaltinis, o vėliau – žemių, tinkamų žemės ūkio produktų gamybai ir gyvenviečių kūrimui, rezervas, kurio dėka krašte galėjo atsirasti didesnis žmonių kiekis ir sustiprėti valstybė. Galima tvirtinti, kad miškas atidavė didesniąją dalį savo fizinio kūno, kad jame galėtų atsirasti ir išaugti Lietuva. Tai labai svarbus dalykas, kurį turėtų gerai įsidėmėti ir platoniškieji gamtos mylėtojai, pasisakantys prieš bet kokį miško naudojimą žmogaus labui.
Pagrindinės kultūrinio paveldo grupės
Istoriją būtina žinoti. Tačiau, kalbant apie dabartį ir ieškant jos problemų sprendimo, turime vertinti kitus – šiuolaikinius problemų aspektus ir realius dabarties klausimus.
Ką dabar apima kultūros paveldas miškuose ir visame miškų ūkyje? Tai visų pirma turėtų rūpėti ir būti aišku patiems miškininkams. Mat, bendro profilio istorikai ar kultūros paveldo specialistai pirmiausia rūpinasi ir geriau išmano bendruosius valstybės reikalus, bendrąsias politines ir socialines problemas, karus, vadų ir įžymybių veiklą nei kasdieninius žmonių gyvenimo klausimus, o ypač konkrečius atskiros šakos reikalus, gamybinę ar technologinę įrangą ir pan. Nenutolstant nuo minėtų profesionalų duotų gairių, bet nedetalizuojant paveldo į kilnojamas ir nekilnojamas vertybes ir nesiplečiant į teorinius klasifikavimo klausimus, galima būtų išskirti tokias pagrindines su mišku susijusias kultūros paveldo grupes:
1. Senoji gamybinė bei technologinė įranga, senieji miško verslai ir medžioklė.
2. Etnokultūriniai gaminiai iš medienos ir kitų medžio produktų.
3. Istorinę reikšmę turintys miško želdiniai.
4. Informacinis paveldas apie miškus ir miško ūkį.
5. Meno kūriniai miško tematika.
6. Buvusių miškininkų ir kitų miško ūkio darbuotojų profesinis ir kitoks reikšmingas palikimas.
Ne vienkartinis ir ne vieno žmogaus reikalas
Suprantama, kad kiekviena tokia grupė susideda iš tam tikro turinio arba galimų konkrečiai įvardinti objektų, subjektų ar vertybių. Pavyzdžiui, pirmoje grupėje, kalbant apie senąsias miško ūkio gamybines bei technologines įrangas bei senuosius miško verslus, mes turime galvoje tokius konkrečius dalykus: senąsias medienos kirtimo, pjovimo ir sortimentų gaminimo priemones nuo akmeninių kirvių iki pirmųjų diskinių bei juostinių pjūklų, miško lydymo (nudeginimo) bei karčiavimo priemones ir technologijas, medžių transportavimo priemones nuo primityviausių rogių ir ratų iki siaurųjų geležinkelių ir gazogeneratorinių automobilių, medžio anglių deginimo technologijas, būdinės medienos gamybos vietas ir technologijas, deguto ir dervos varymo technologijas, senovines vandens jėga ar kitokiu mechaniniu būdu varomas lentpjūves (tartokus), medienos plukdymo priemones ir technologijas, drevinės bitininkystės reliktus, senąsias medžio apdirbimo, stalių darbų bei medinių statinių statybos priemones, senuosius miškų ūkio paskirties statinius – eiguvas, girininkijas ir jų ūkinius pastatus, kankorėžių aižyklas, priešgaisrinio stebėjimo bokštus ir miško gaisrų gesinimo priemones, senovinius daigynus ir medelynus. Jeigu medžioklės neišskirti į atskirą grupę, tai čia dar prisidėtų daugelis dalykų nuo buvusių medžioklės aptvarų ir specialių medžioklės dvarų iki senųjų žvėrių gaudymo priemonių bei technologijų. Suprantama, kad vien šios grupės paveldo išsiaiškinimas, jo likučių apsauga, atskirų elementų atkūrimas ir eksponavimas nėra vienkartinis dalykas, tik vieno muziejaus ar vieno žmogaus reikalas. Tai turėtų tapti sudėtine šiuolaikinio miško ūkio dalimi ir daugelio miškininkų rūpesčiu. Ir šis mūsų pasisakymas tėra eilinis mėginimas atkreipti dėmesį ir paskatinti diskusiją.
Profesionalūs miškininkai – nuo XIX amžiaus
Kiekvieną minėtą miškų kultūros paveldo grupę galima detalizuoti ir apspręsti jos apsaugos bei panaudojimo galimybes. Žurnalinio straipsnio apimtis neleidžia to padaryti. Tad tik trumpai žvilgtelėkime į 6-ją grupę.
Valstybinio valdymo prasme Lietuvos miškų ūkio tarnyba atsirado XV a., o pirmieji specialius miškų mokslus įgiję specialistai – XIX a. Lietuvos teritorijoje gan ryškius pėdsakus XIX a. ir XX a. pradžioje paliko vokiečių, lenkų ir rusų miškų ūkio specialistai. Lietuvos miškų ūkis sukūrė savas nacionalines tradicijas ir suformavo kadrus tarpukaryje – XX a. pirmoje pusėje. Okupacijos ir jas sekę represijos ne tik skaudžiai palietė miškų ūkio darbuotojus, bet ir nutraukė bei radikaliai pakeitė buvusias tradicijas bei ūkio vystymo kryptis. XXa antroje pusėje atėjusioms ir išaugusioms naujoms miškininkų kartoms konkretus pirmtakų palikimas buvo beveik nežinomas. Kai kas pasikeitė atkūrus nepriklausomybę. Atsirado galimybės pažinti savo istoriją, paveldą ir netektis. Gerai, kad atskiri mėginimai „prakeikti“ visą sovietinį laikotarpį ir jį beatodairiškai sugriauti, kaip buvusį žemės ūkį, nesulaukė pritarimo. Miškų ūkis plėtojosi toliau su tais pat kadrais, išskyrus pačią aukščiausią valdymo grandį, mokėsi rinkos ekonomikos ir taikėsi prie visai kitokių socialinių ekonominių sąlygų. Šalia oficialių reformų bei reformėlių, vyko ir didesni ar mažesni pokyčiai žmonių sąmonėje. Vienur įsigalėjo atvirumas, racionalumas, demokratiniai principai, kitur – ištižimas ir aplaidumas, o neretai ir apsukrūs vyrukai su savo vienintele litais matuojama „teisybe“, kietos rankos šalininkai, piktnaudžiautojai ir demagogai. Tad ir požiūris į savo pirmtakus tapo labai diferencijuotas – nuo visiško ignoravimo iki racionalių pažinimo pastangų. Juk kaip tik šiame laikmetyje daugelis urėdijų sugebėjo paruošti ir išleisti savo istorijos apžvalgas, neretai apimančias ir santykinai seniai dirbusių miškininkų veiklą, buvo išleisti, nors ir su daugeliu trūkumų, tokie svarbūs darbai kaip miškininkų vardynas „Lietuvos miškininkai“ ir „Lietuvos miškų ūkio metraštis. XX amžius“. Tačiau beveik visi pozityvūs šios srities darbai atsirado tik atskirų entuziastų iniciatyvos, o ne nuoseklios, planuojamos veiklos, kuria turėtų užsiimti valdymo institucijos arba visuomeninės miškininkų organizacijos, dėka.
Pasaulinio karo mėsmalėje
Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvos miškų ūkyje dirbo apie 3 900 darbuotojų (be sezoninių darbininkų), iš kurių daugumą sudarė eiguliai. Tarp jų buvo apie 1 000 miškininkų, t. y. mokslus baigusių specialistų arba atitinkamose miškininkų pareigybėse dirbusių praktikų. Mūsų analizės duomenimis, praėjus maždaug dešimtmečiui, žinyboje tebuvo išlikę apie 37% senųjų darbuotojų. Miškininkų specialistų dar mažiau – apie 24%, o senųjų vadovų – tik 5%. 352 darbuotojai žuvo kovose, buvo nužudyti, išmirė lageriuose ir tremtyje, 201 pasitraukė į Vakarus, apie 900 išėjo iš žinybos į mažiau pavojingus darbus, daugeliui teko kentėti iš įvairių pusių ėjusį fizinį ir moralinį smurtą, dalis susitepė kolaboruodami su naciais ir dalyvaudami žydų genocide, dalis tapo slaptais sovietinių jėgos struktūrų talkininkais. Šie keli faktai ir skaičiai, už kurių slypi ilgas darbas, konkretūs ilgesni ar trumpesni sąrašai ir nelengvos tiesos paieškos, rodo, kad 1939–1953 m. laikotarpio miško ūkio darbuotojų, tarp jų ir miškininkų likimai sudaro tokį reikšmingą, su mišku susijusio kultūros paveldo objektą, kurio įamžinimui reikėtų ir rimtos studijos, ir muziejinės ekspozicijos, ir įspūdingesnio memorialo visiems miškininkams reikšmingoje vietoje, o gal būt kokių nors memorialinių ar bent informacinių objektų urėdijų veiklos vietose. Apie tai vertėtų pagalvoti ir padiskutuoti.
